Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





sesė mėta sesė mėta

Apie miško dovanas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: ČakoPelėda


Seniai labai seniai tarp tamsių tankių girių buvo toks nedidelis kaimas. Jame žmonės nei gyvulių neaugino, nei laukų nedirbo, o visas gėrybes iš senojo miško parsinešdavo. Vyrai medžioklėn eidavo ir daug žvėrių lankais nušaudavo, moterys kupinas pintines uogų ir grybų pririnkdavo, seneliai – pilnus korius saldaus medaus. Ko iš miško tie žmonės negaudavo, dėl to kartais ir su keliaujančiais pirkliais susimainydavo – juk vaško ar žvėrių kailių į valias turėjo. Tai tame kaime viena sutuoktinių pora gyveno: dailidė Gantas ir jo žmona Akmė. Geri jie  buvo žmonės, turto užtektinai turėjo, tačiau vis tiek nebuvo laimingi, nes niekaip vaikų susilaukti negalėjo.

Miške, sename eglyne, netoli to kaimo, stovėjo ir raganos trobelė. Vengė jos kaimo žmonės, kalbėjo,  kad ji su piktomis dvasiomis ir požemių dievais susidėjusi, kad jei tik žvilgsnis tavo nepatiks, ji visokias negandas gali užsiundyti. Kita vertus, taip pat kalbėjo, kad senolė daug galių turinti, pagydyti, atkerėti galinti, jeigu tik jai  tinkamai atsilyginsi. Ilgai mąstė sutuoktiniai, bet nebesugalvoję,  kas dar galėtų padėti jų svajonę išpildyti, vieną vakarą patraukė pas tą raganą pagalbos prašyti.
Ir atėjo Gantas su žmona prie apgriuvusios raganos gryčiutės. Baisu Akmei čia. Gūdūs, tamsūs miškai jos seniai nebegąsdino, bet čia tamsa dar tirštesnė buvo, eglės kaip piktos didelės moterys jai rodėsi, o iš pačio namelio lyg kokia dvėselėna kvepėjo. Bet tylėjo Akmė, nenorėjo išsiduoti savo vyrui kokia baikšti esanti. Priėjo Gantas prie durų ir tris kartus pabeldė.

– Ko nori? – suriko iš vidaus. Kraupiai nuskambėjo balsas raganos. Lyg iš požemių šauktų, lyg ne vienas, o šimtai balsų skambėtų.
Bet nesudrebėjo dailidė, tvirtas liko jo pasiryžimas. Tik stipriau suspaudė savo žmonos ranką ir persakė raganai ko jie atėję. Pasigirdo žingsniai iš už durų. Sunkūs, lyg akmeninėm klumpėm apsiavus būtų. Pravėrė ragana duris. Stambi, didelė, pakumpusi, vos pro tas duris bepralendanti, rankos trumpos, drūtos, pirštai ilgais nagais, skruoste juoda skylė iš kurios kažkokie vabalai ūselius kaišiojo, o akys gelsvos kaip katino, švytinčios kaip mėnesio pilnatis. Akmė jau vos klyksmą sulaikė, bet tik dar stipriau į savo vyrą įsikibo.

– Galiu pagelbėti šituo reikalu, – prabilo ragana, – bet susimokėti turėsit.

Vyras jau griebė pinigų kapšelį, bet šioji tik galvą papurtė.

– Ne man mokėsit – miško dvasiai. Vaiką mes jums įtaisysim. Geras ir gražus bus tas vaikas, bet vėliau judu dar vieną dovaną iš miško gausit, o kai gausit, turėsit labai ta dovana rūpintis.

Nesakė daugiau ragana nieko, neaiškino kas ta dovana bus, bet vyras ir žmona jau net atsisakyti nenorėjo, kai ši pažadėjo jų svajonę išpildyti.
Nusivedė senoji juodu dar toliau į tankų eglyną, uždegė laužą ir ėmė apie tą laužą šokti, taip, kad žemė net drebėti pradėjo. Pakilo vėjas ir ėmė visas miškas dejuoti, eglių šakos tamsius šešėlius mėtė ir rodėsi, kad aplink laužą tikrai dvasios rinktis ėmė; spygliai, kankorėžiai ant sutuoktinių pabiro ir jie vis krūpčiojo galvodami, kad kažkas iš tamsos jiems į nugaras baksnoja. Dabar baisu jau ir Gantui darėsi, bet šis tik spaudė žmoną glėbyje ir laukė kas bus. Galop nustojo ragana šokti, nutilo vėjas ir laužas pats staiga užgeso. Tamsu tapo, tik senosios akys toje tamsoje žėrėjo.

– Įkvėps miško dvasia į tavo įsčias, moterie, gyvybę, – nuaidėjo jos balsas, – Dabar tik gulkit ant samanų ir atlikit kas pridera.
Tai pasakius akys tamsoje užgeso ir pradingo ragana. Liko sutuoktiniai dviese eglyne. Suprato, kad jau niekur nebesidės Gantas, kad tiek ritualo atlikus užbaigti reikia. Paguldė žmoną toje pat vietoje ant samanų ir ėmėsi to, ką ragana prisakė.

Guli žmona ir jaučia ant savęs sutuoktinio kūną, bet jai vis rodos, kad dar kas gyvas šalia yra, ne ragana, bet kažkas piktesnio, ir taip jai baisu, taip kraupu daros, kad vos susituri, kad iškentėtų. Vis tik, staiga ima jai ir pasirodo, kad iš po žemės, iš po samanų ją kažkas šaltais pirštais sugriebia. Pašoko Akmė, nustūmė sutuoktinį ir siaubo genama net neatsisukdama namo nubėgo.

Greitai po tos nakties moteris iš tikrųjų nėščia pasijuto. Pradžiugo vyras, pradžiugo ir ji, bet Akmei vis ramybės kažkas nedavė, vis sapnuodavo ji raganos žodžius apie užmokestį, prisimindavo tuos šaltus pirštus iš po samanų. Būtų vyrui pasiguodus, bet, matydama jo džiaugsmą, nebenorėjo jam nieko sakyti, tik pati pamiršti viską stengėsi.

Po devynių mėnesių neišpasakyta laimė sutuoktinius aplankė – gimė jiems vaikas. Gražus ir sveikas berniukas buvo, Dangeriu jį pavadino. Nesakė naujieji tėvai niekam kaip to vaiko susilaukė, o ir patys apie raganą ir jos ritualą beveik nebegalvojo. Tik viena keistenybė ir dabar Akmę neramino – josios pilvas po gimdymo beveik ir nesumažėjo. Pribuvėja tik galvą kraipė, bet galop nutarė – vyresnei moteriai taip gali nutikti. Dabar jau rodės, kad iki pilnos laimės Akmei nieko nebetrūksta, bet tuojau dar kai ką pastebėjo: mažylis sūnus pats tokiom bailiom akutėm į jos pilvą žiūrėdavo, o jei prisiglausdavo jo kojytės ar galvytė prie to pilvo, berniukas iš karto rėkti pradėdavo.

Praėjo mėnuo nuo Dangerio gimimo ir tada, vieną naktį pajuto motina, kad pilve josios kažkas suspurdėjo. Visai taip, kaip tada, kai sūnus jame buvo. Nė susimąstyti kas darosi nespėjo, kai ir vėl gimdyti pradėjo. Nusigando Gantas, dar labiau Akmė nusigando, bet uždraudė vyrui vėl pribuvėją kviesti.

Sunkus tai gimdymas buvo ir labai ilgas. Ir gimė Akmei vaikas: tamsus, didelėm juodom akim, elniuko ragais, plunksnom apaugusia oda, ilgom kaulėtom rankom – labiau ne į žmogų, o į pabaisą panašus. Persigando dar labiau moteris ir iš tos baimės, o gal dėl to, kad kraujo daug neteko, paskutinį kvapą išleido. Liko vyras dabar su dviem vaikais: savu ir tuo, kurio savu laikyt nenorėjo. Klykė tas vaikas irgi ne kaip žmogus, o lyg kaip paukštis pašautas, kaip vilkas kaukė. Bijojo Gantas net paimt į rankas tą kūdikį, bet nutarė kuo greičiau, kol dar kaimas nepabudo, jo atsikratyti. Suvyniojo tą padarą į maršką, pasiėmė kirvį ir išbėgo į mišką. Pasidėjo tenai jį ant kelmo, užsimojo ir būtų gal jau ir užmušęs, bet kūdikis staiga taip suklykė, kad tuojau miške aplink kažkas sukruto. Išgirdo vyras, kad lyg žvėrys jo link atbėga, pamatė lyg piktas jų akys pro lapus blykčiojant ir pagautas siaubo, palikęs tą padarą parbėgo namo.

Bėgo metai. Užaugo, išstypo Dangeris. Išvaizdus, geras, protingas vaikas buvo, tėvo akių šviesa. Gražiai jiedu gyveno ir vargo nematė. Ir kaimas dar labiau suklestėjo. Įprato savo turtu žmonės su pirkliais keistis, ne tik sau, bet ir pardavimui ėmė miško gėrybes rinkti, į medžioklę nebe vien su lankais vyrai traukdavo, bet ir spąstų geležinių priruošdavo, duobių su užaštrintais basliais prikasdavo. Ir dosnus jiems buvo miškas. Maždaug iki dešimtojo Dangerio gimtadienio.
Tuo metu pradėjo dėtis keisti dalykai. Iš pradžių moterys pastebėjo, kad grybai, uogos ir riešutai lyg baigia tankmėje išnykti. Jau greit ėmė nebeužtekti ne tik su pirkliais mainytis, bet ir patiems prasimaitinti. Medžiotojai irgi vis rečiau ir rečiau kokį žvėrį partįsdavo, o bitininkai tuščias bičių dreves terasdavo. Sunerimo žmonės, badas į akis jau žiūrėti ėmė. O dar baisiau pasidarė, kai kartą į mišką išėję, parbėgo išsigandę ir šaukdami, kad pabaisą sutiko. Pasakojo jie matę didžiulį padarą ant dviejų kojų, oda pusiau plunksnom apaugusia, pusiau medžio žieve padengtą, su elnio ragais ir didelėm baisiom juodom akim. Išgirdo senasis dailidė tas kalbas, prisiminė antrąjį kūdikį, kurį nakčia užmušti norėjo ir suprato, kad ta pabaisa jis ir būsiąs. Nuliūdo baisiai, susikrimto ir nutarė apie savo darbus prisipažinti. Nuėjo Gantas pas kaimo žynį ir papasakojo viską, kas ant širdies dešimt metų gulėjo. Užsirūstino senolis, iškeikė vyrą, kad tas pagalbos į raganą kreipęsis, pats reikalus tvarkyti bandęs. Liepė atvesti jam sūnų savo. Bijojo vyras, kad žynys ko vaikui nepadarytų, bet neturėjo kitos išeities, žinojo, kad jei ne gražiuoju, tai piktuoju atims ir pakluso.

Ir pasiėmė žynys berniuką sau patarnauti. Nebarė, neskriaudė, bet porai dienų tepraėjus pasikvietė ir pasakė:

– Tu pats matai: serga, badauja mūsų žmonės, ypač mažyliams sunku. Neturi jie ko valgyti, nusilpę. Reikia vaistų man pataisyti, tik kad neturiu iš ko. Miške už pelkės auga viena vaistažolė, nueik, vaikyti, parnešk man jos.

Girdėjęs buvo berniukas apie pavojus miške, labai nenorėjo ten eiti, bet žynys tada jam persakė tėvo istoriją. Sako, ta pabaisa – tai tavo brolis, o juk broliui brolis nieko pikto nedarys.

Nustebo Dangeris, bet patikėjo senoliu, išėjo į mišką.
Nors kaime dar skaisti diena buvo, bet miške jau tamsu rodėsi. Anksčiau vaikas daug kartų po tą mišką lakstė, bet niekada šis jam toks baisus neatrodė. Lyg už kiekvienos pušies kažkas į jį piktom akim žiūrėtų. Bet kovojo su savo baime vaikas, toliau ėjo.

Beeidamas staiga išgirdo kažką dejuojant. Lyg žmogų, lyg sužeistą žvėrį. Iš karto dar labiau išsigando, ratu tą vietą apeiti ketino, bet tada pamanė, kad gal kam pagalbos reikia ir patraukė to balso link. Priartėjęs išvydo pievelėje suklupusią jauną moterį. Nepažįstama pasirodė, bet nieko pikto neįtaręs, nuėjo prie jos. Ir pamatė dabar Dangeris, kad jos koja spąstų metalinių dantų sukąsta.

– Padėk man, berniuk, – tyliu balsu paprašė moteris. – Padėk ir aš tau padėsiu.
– Bet kaip tu pati neišsilaisvini? Reikėjo suimt tuos dantis ir patraukt gerai.
– Aš bandžiau, bet degina mane tas metalas.

Tai pasakius pakėlė ji rankas savo ir tikrai - oda pūslėm pasidengusi.
Nustebo vaikas, atsargiai spąstus palietė, bet nekaršti visai jie buvo. Ir prisiminė tada, kad tik laumes metalas degina. Baisių dalykų apie jas girdėjo, bet šioji taip liūdnai žiūrėjo, kad pagailo jam jos ir priklaupęs iš spąstų išlaisvino. Padėkojo laumė, nusišypsojo ir tarė:

– Žinau, ko čia atėjai ir kas tave siuntė. Tikėjosi žynys, kad beklaidžiojantį tave miško dvasia suras, bet jei link pelkės eisi, pats ją sutiksi. Tik jei savęs pakeliui prarasti nenori, klausyk,  ką aš pasakysiu. Toliau pamatysi tarp medžių taką padarytą, jonvabalių švieselėm nušviestą, žaliom samanėlėm išklotą, kvapniais raguoliais nukabinėtą, tai tu tuo keliu neik, eik palei kelią ir šiukštu nesumanyk tų raguolių užsukti paskanauti.

Atsisveikino vaikas, padėkojo už patarimą ir nuėjo ton pusėn, kur laumė nurodė. Ir tikrai neilgai trukus pamatė tą, ką ji sakė: pelkės link vedantį kelią, jonvabalių švieselėm nušviestą, raguoliais nukabinėtą. Išalkęs berniukas buvo, bet klausė perspėjimų, nesiartino nei prie raguolių, nei prie kelio, ėjo greta jo. Beeidamas ant žemės pamatė vieną sausainį begulintį. Net sugurgė iš alkio vaiko pilvas. Pagalvojo Dangeris, kad juk jis keliu neina, saldumyną atsitiktinai kitur rado ir greitai pagriebęs suvalgė. Tačiau vos tik paskutinį kąsnį nurijo, tarsi kažkoks rūkas akis apgaubė, o vėjo šlamėjimas medžiuose į balsus panašesnis pasidarė. Lyg kvietėsi jį saldžiai kažkas į tą kelią. Dabar ir baimė nuslopo, tik toks saldumas širdį apėmė. Ir pamiršo jis laumės perspėjimus, ir patraukė link švieselių mirgančių. Dabar jis jau ėmė ir kitus raguolius nuo šakų kabinti ir valgyti. Ir kuo daugiau valgė, kuo toliau ėjo, tuo aiškiau girdėjo, kaip tie balsai jį į pelkę kviečia. Ir nuėjo Dangeris ten, iki pusės į drumzliną vandenį įlipo. Nebekreipė dėmesio nei į šaltį, nei į žalią miglą nuo paviršiaus kylančią, nei į šimtus varnų viršum galvos ratus besukančių. Ir išvydo jis tą pabaisą, kur žmonės pasakojo: didumo sulig dviem suaugusiais vyrais, lyg į paukštį, lyg į medį, lyg į žvėrį panašią. Ta pabaisa tikrai nieko pikto jam nedarė, tik stovėjo tyliai šalia miško dvasios ir kažko laukė. Ir prakalbo tada dvasia, kuri tik į tamsų šešėlį panaši buvo:

– Aš draugiškai gyvent su žmonėmis norėjau, o jie paniekino mano dovanas: aš jiems žvėris savo žudyti leidau, grybų ir uogų priauginau, bet jie mano dosnumo negerbė. Tavo tėvams dar ir dovaną įteikiau, o jie mano sūnų pabaisa palaikė, užmušti norėjo. Klaida buvo su žmonėmis bandyti draugauti, nesilaiko žmonės pažadų, negerbia miškų, tai ir aš savo dovanas atsiimsiu. Tik tavęs man gaila, berniuk, geras tu vaikas, todėl neskriausiu, pas save priimsiu.

Ir pasakius taip, ji savo tamsia ranka Dangerį palietė. Bemat jo kūnas ištįso, oda medžio žieve apsitraukė, plunksnom apaugo ir liko berniukas kaip du vandens lašai į brolį panašus. Praėjo tas saldumas Dangerio širdelėje, baimė sugrįžo. Prie žmonių išaugęs dabar pabūgo dvasios jam gyvybę įkvėpusios. Ir ėmė bėgti nuo jos kaimo link. Šaukė jam medžiai sustoti, bet neklausė vaikas, pas savus sugrįžti norėjo.
Jau sutemos kaimą gaubė,  kai išbėgo nauja pabaisa iš miško ir kaip tik išvydo savo tėvą. Mat tas, sužinojęs, kur žynys jį išsiuntė, savo vaiko gelbėti susiruošė.

Nusigando Gantas pabaisą išvydęs. Kirviu užsimojo. O Dangeris žmogaus balsu prabilti norėjo, pasakyti kas nutiko, bet tik kraupus klyksmas iš jo krūtinės išsprūdo. Norėjo pulti ant kelių prieš tėvą, tačiau tas jo nepažinęs kirviu užsimojo, per medinę ranką kirto. Ne kraujas o sula iš jos ištiško. Suriko iš skausmo vaikas, bet tėvas ir vėl panoro kirsti. Ir nukirtęs savo sūnų būtų, jei ne jo brolis iš tankmės atskubėjęs. Sučiupo žmogų medžių šaknys staiga iš po žemės pakilę, paleido rankos kirvį, šaknys apie kaklą apsivijo ir numirė tėvas.

Ir sugrįžo dvi pabaisos į mišką, nebebandė su žmonėmis draugauti. Ir liko kaimas miškų apgobtas. Miškų kuriuose žvėrių sumedžioti nebegalėjo, miško gėrybių prisirinkti, pro kuriuos pirkliai nebeatkeliaudavo. Ir girdėjosi iš to kaimo tik aimanos ir dejonės, o po kurio laiko ir visai tylu paliko.
2018-08-18 10:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 13:11
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-14 21:34
Aihara
Perskaičiau kątik savo septynmečiui šią šiurpę, tai jam labai patiko, buvo įdomu ir truputį baisu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-22 23:10
lllllllll
Pirmąsyk skaitydamas, lyg ir buvau atsižymėjas mintyse kokių tai pastabų, bet dabar sunkiai berandu ką iškelti. Archaiškas stilius, pradžioj pasirodęs kiek įtartinai, regis, visiškai išsiteisino. Kiek pamenu, turėjau įtarimą, kad šiek tiek trūksta baisiojo brolio paskirties pasakos sociume, bet nesu tikras ar tai trūkumas, greičiau subjektyvūs pamąstymai.
Pasitelkiant aplinką labai šauniai kūriama kraupi atmosfera. Vos vos retušavus palikuonių gamybos sceną miške, būtų absoliučiai tinkama vaikams baisi pasakaitė. 

Tikrai 5

(:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-14 14:39
Aihara
Wow O_o

Jei neklystu, laimėjai šiurpių konkursą. Tikrai vertas laimėjimo kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-19 13:40
LaŠalų šokis
Visada sakiau, kad tokius dalykus sesė mėta geriausiai rašo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-19 12:03
Fake_writer
Šauni pasaka. Baisia gera :D

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 17:12
Pelas
Hm, toks kompaktiškas rašyke atrodo.
o
visa
kita
pasak(yt)a
(:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 16:47
Loke1
PUIKUMA!

skaitau ir prisimenu kaip tu mėgsti galabyti herojus, ale vis pagalvoju, nu vsio vaikeliui.. bet prasilenkia baisi lemtis, ir vėl - nau jau vsio... - ir vėl kažkaip išsisuka kitas vaikelis. o kaltieji - sulaukia atpildo.
:[
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 15:57
prisukime tave
visada galvojau kokia aš nedovanėlė ir už tai tebus 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 15:43
ČakoPelėda
Dar kartą (jau turbūt trečią?! :D ) sveikinu!!!
Neslėpsiu – smagu, kai nugali favoritas ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 11:51
Egla
Va čia man patiko. Taip atrodo, kad tikrai savo vietoj esi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 10:59
sesė mėta
Rašyta kaip pasaka, visgi nemanau, kad tinka būti skyrelyje "vaikams" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą