Vaikaits protėvio artojo
Dangaus nelaukė dovanų
Dažnai paniuręs jis kartojo:
Ilgai gyventi neskanu.
Tie kūno sarmenys prie kojų...
Tie sielos polėkio sparnai...
Sunkumai, pareigos dvikojų:
Gimei, plūkeisi, pasenai...
Entuziazmas nutrupėjo
Tarytum tinkas nuo lubų.
Dabar lyg aitvaras be vėjo.
Viltis ar prakeiksmas? Abu.
Likimo dovanos apkarsta.
Ir tai, kas rodėsi svarbu,
Dabar nei šalta, anei karšta.
Kasdienės duonos siu kaupu.
Aukščiau nei bamba nebešoki
Ir nebebūna pirmąsyk.
Tie vakarai rudens niūroki...
Svajonės? Mesk nesitąsyk.
Artojo protėvio vaikaitis
Pasikabino ant virvės.
Na štai ir galas pasakaitės
Drauge su iškalba žuvies.