2005.08.17

Į pirmą pasimatymą,  mus lydėjo jauni gandriukai. Nemokšiškai gležnai sukdami ratus virš mudviejų galvų. Regis, kad kai kurie iš jų žengė  pirmus žingsnius, taip sveikindami ir pasitikdami atsidalijimą.
Nė vienas, nei mažiausias debesis, nesiglaustė švelniomis glamonėmis dangaus padangėje.
Nė menkiausias vėjelis nedarkė apsunkusiai skūpių mano žingsnių į tave, su tavimi..
Neretai, labai nekantriai įsitempusi laukiau šios dienos. Skaitydama ir šifruodama ženklus, virpėdama, nuo senolių išminties žeriamų perlų.
Ir tik tą popietę rimtis maišėsi su baime ir jaudinančiu noru išuosti, apkabinti, išglostyti, pamaitinti... tais pirmaisiais lašais, kurie liks visam lūpose...
Tik priekyje, dar laukė  kliūčių ruožas, per skausmą abiems.
Atvertusi „ Atsidūsėjimus“, taip bandydama atitolinti būsimą susikaupimą. Išsiblaškiusiais pirštais versdama lapus, žvilgsniui užkliuvus už lango praskrendančioms varnoms.
Ar tai ženklas? Negaliu įsileisti nerimo!
Tuoj... Tuoj...
Ir taip nerišliai klumpančias, trūkstančias ir nežinia iš kur besirandančias manas mintis trikdė aplinkiniai, rūpestingomis akimis besiteiraudami:
-Kaip?
Tuoj... Tuoj... Jau...
Pasiduodu!
Priimu viską, ką duodi!
Teesie Tavo Valia.
„ TAIP TYLUMOS GILYBĖSE ESI“
Man patikėtas stebukle!
Ir jau nebesvarbu, kokį tave sutiksiu, šviesiaplaukį ar brunetą,  jūros mėliu žėrinčių akių ar anglies juodumo...
Įėjai, tarsi viso pasaulio karaliai. Oriai, nuožmiai, staiga  vienu spyriu atvėręs duris į laisvę, orą, lyg pats būtum norėjęs išbučiuoti saulę. 
Tik manoji vaizduotė liko piešti paveikslą, tų ankštų koridorių, kuriais tu nirtulingai broveisi, tą nežemiškos jėgos cunamį, verčiantį tave ištrūkti iš neatsiejamo intymumo manyje,  į savastį... į save, jau atskirą.
Praėjo jau trylika metų, po mūsų pirmojo pasimatymo. Einu greta, šalia tavęs...
Galvoju, kad angelai tuomet, kai tu skausmingai gėrei pirmuosius oro gurkšnius, savarankiškais plaučiais, lengvabūdiškai krykšdami spardė kamuolį. O „ Chelsea „ turbūt tądien buvo nugalėtojais, ir visai nesvarbu prieš ką...