Juodi varnėnai

Juodi varnėnai ant stogo. Karštis. Juodas varnėnas ant odos. Juodas varnėnas lesa juodas mano mintis. Tatuiruotė. Ant tavo tvirtos, augalotos rankos tas juodas varnėnas atrodo neproporcingai mažytis. Bet aš šįkart tyliu, nieko nesakau, nes žinau, kaip tau patinka tas juodas tamsių dienų pranašas. Šįkart nusileidžiu ir pasiduodu. Tu sėdi susikaupęs ir tavo veide visai nematyti skausmo, kurį sukelia adatos dūriai. Šią akimirką atrodai tiesiog pergalingai laimingas. Tebūnie...

Man juodi varnėnai niekuomet nepatiko. Nepatinka nei tai, kaip jie karksi lyg varnos anksti rytais, nepatinka, kaip jie erzina mano katę, tupinčią ant palangės. Juk žinai, kaip man baisu, kai ji tupi ten, šalia praviro lango, labai aukštai, žiūri į juos baisiai akylai, lyg taikydamasi pašokti kelis metrus į viršų ir bent vieną jų nugriebti už uodegos... Dedu galvą, taip ir nutiktų, jei aš jos taip pat akylai nesaugočiau. Bet tu drąsesnis nei aš. Mano susirūpinusi, baiminga mina tau tik sukelia šypseną.

Kartais atrodo, kad juodi varnėnai įkūnija baimę. Šiurpulius, kurie pereina per kūną, tarsi jamais vu. Blogus potyrius, laukiančius ateityje. Bet, kaip tu pasakytum, tai tik mano impulsyvios, audringos vaizduotės padarinys – išgalvotas, netikras. Toks pat išgalvotas, kaip ir netikras. Ir toks pat netikras, kaip išgalvotas. Ar tame yra prasmės? Kiek tame prasmės matai Tu?

Mano pasaulyje, žaidimuose žodžiais visada laimėtoju tampi tu! Kai laimi, aš linkusi pasitraukti, pasislėpti... Tyliai išgyventi gėdą, kad pasidaviau. Bet aš nežinau, ar tu numanai, kad aš dažnai pasiduodu tyčia. Tai -  manoji žaidimo dalis. Mūsų žaidimas, mūsų taisyklės.

Kartais aš sapnuoju juodus varnėnus. Jie skrenda didžiuliais būriais, ratais virš mano galvos, aplink mane. Skrenda vis labiau artėdami prie manęs. Vis arčiau, vis grėsmingiau, kol galiausiai savo juodais žvilgančiais sparnais ima skaudžiai čaižyti man veidą. Vanagiškais nagais ima taikytis įsikabinti į mano besiplaikstančius, susivėlusius plaukus. Savo piktais snapais teatrališkai gnaibo man pečius. Galiausiai pabundu mosuodama rankomis, inkšdama kaip bejėgis šunytis, ieškantis saugaus prieglobsčio ir užuovėjos. Tačiau tai praeina, kaip ir visa kita. Šalia būni tu.

Kartą esu išgelbėjusi tokį juodą varnėną. Tai buvo labai seniai. Ir tąkart jis buvo visai mažytis. Bejėgis. Tuomet baimės jis man dar nekėlė, nes ir aš buvau visai mažytė, ir šių paukščių dar nebijojau. O be to, jis tuomet ir neatrodė šiurpus. Tik labai sušalęs ir sustiręs nuo per ilgo buvimo šaltame vandeny, metaliniame surūdijusiame močiutės kibiro dugne. Tąkart laikiau jį mažuose delnuose ir glaudžiau prie krūtinės, norėdama, kad kuo greičiau sušiltų. Kad atsigautų. Ir jis... Nuskrido. Sušildęs širdį man.

Juodi varnėnai tebetupi ant stogo. Karštyje. Visą laiką, kol laukiu tavęs, stebiu juos akies krašteliu. Tik nežinau, ką šįkart jie man išpranašaus. Ko galiu tikėtis ar bijoti. Ko mudu galime laukti ir viltis.

Aš ir tu, tu ir aš. Dvi širdys. Ir du juodi varnėnai. Vienas, ištatuiruotas tau ant kairės ištiestos rankos. Ir kitas – mano mintyse. Abu žiūri į vieną pusę. Gerai, kad aš dešiniarankė...