Melancholija

Troleibusas. Nuskalbtų drabužių kvapas ir vakaro vėsa po tulžmingo lietaus. Veriančiai cypiančios durys. Stovint troleibuso gale, į akis krinta tai, kad visose dvivietėse vietose žmonės sėdi po vieną. Kaip nesuporuoti elektronai orbitalėse. Tai man primena chemijos pamokas erdviame kambaryje, ant kurio grindų patiestas, nežinia, kada valytas, kilimas. Didelis baltas katinas tupi ant lentynos, apkrautos knygomis... Prisiminimai – keisti sutvėrimai. Aplanko visai neritmiškai – pačiais netikėčiausiais momentais, kartais, kai to visai nesitiki, arba tuomet, kai apimtas melancholijos lyg ir skęsti joje, tačiau prisiminti nieko nenori. O galbūt ir negali. Tik tak, tik tak.

Melancholija. Išrinktųjų įnoringa draugė arba suvargusiųjų palydovė. Dažnai ją pastebiu kitų veiduose, kaip palaimingą liūdesį, kaip netyčia išsilaisvinusią nuoširdžiai brandintą liūdną šypseną. Kartais ji kaip ta deginanti Lars von Trier planeta. Priartėjanti. Nutolstanti. Ir vėl sugrįžtanti, tik šįkart jau visam. Bet kartais tai tampa netgi ne taip ir svarbu. Ypatingomis akimirkomis, kai išsilaisvinimas jau arti. Tačiau ir išsilaisvinimas nelygus išsilaisvinimui. Kartais užtenka labai nedaug. O kartais reikia ir suvargusio, bet niekada nepasiduodančiojo savajai lemčiai Sizifo pastangų. O laikas nenumaldomai tiksi.

Kartais atrodo, kad visi beviltiškai ieškome prasmės. Galbūt net patys to nesuprasdami, kai trūksta sąmoningumo, bet jaučiame pulsuojantį laiką instinktyviai, visomis juslėmis. Kartais šaudome tuščiais šoviniais. Kartais pernelyg stipriai vienas kitą sužeidžiame. Iki širdies gelmių. Bet tai turbūt pakankamai natūralu, todėl gyvename toliau.

„ Reikia gyventi, o ką daugiau daryti“ – kartais sakydavo mano Alzheimeriu serganti močiutė. Tačiau kartais ji sakydavo ir tai, kad žiūrėdama į veidrodį, nesupranta, kas gi ten, už to didžiulio rėmo, už stiklo, už atspindžio. Ir kol ji žiūrėdama į veidrodį būdavo visiškai suglumusi, visai ne netyčia suglumdavau ir aš. Nes aš apskritai bijodavau veidrodžių. Jie man atrodydavo melagiai ir nepatikimi. Tuomet buvau linkusi mažai kuo pasitikėti. Bet močiute tais kartais vis dėlto tikėjau.

Carpe diem! Džiaukis akimirka! Atmintyje dažnai atgyja šie žodžiai. Lotyniškai šis posakis skamba gerai, bet jo reikšmė man visada atrodydavo pernelyg banali. Tarsi kažkas tokio, ką visi žino, apie ką rašo visos psichologinės mėgėjiškos knygos, būtų nužengę tiesiai iš dangaus į delną žmogaus, kuris patyrė neįtikėtinai daug žmogiškų kančių. Pernelyg daug kančių, kad galėtų nuoširdžiai patikėti šiuo posakiu. O, bet, tačiau... visada tikėjau, kad iš kančios gimsta kažkas didingo ir nepaprasto, ko niekas niekada nepalauš ir nesunaikins. Kažkas tokio, ką verta išsaugoti, mylėti ir labai labai branginti. Galbūt šią mintį man kadaise pakišo vienas labai gerbtinas žmogus. Galbūt tai pajutau pati, kai pirmą kartą perskaičiau A. Škėmos „Baltą drobulę“. Galbūt...

Troleibusas važiuoja lėtai ir garsiai, keldamas didžiulį triukšmą. Troleibuse lieka tik keli žmonės. Jų  veidai tampa neįskaitomi, nors širdies gilumoje svajoju vien į veidą pažiūrėjus, suprasti, ką tas žmogus jaučia ir galvoja. Tai tarsi nebylus žaidimas be apdovanojimo. Visada žaidžiu šį žaidimą būdama tarp žmonių. Pasižiūriu į savo žalią laikrodį. Jis vis dar tiksi. Nusprendžiu prisėsti prie pagyvenusios moteriškės, laikančios ant kelių didelį krepšį. Krepšyje ramiai guli baltas katinas. Ji sėdi prie lango. Aš atsisėdu šalia. Pasisuku į langą norėdama pažvelgti į savo atspindį, tačiau jo nematau, neįžiūriu. Už lango tik baltas, besiartinantis mėnulis. Moteriškė netikėtai pasisuka į mane ir šypteli. Tyra, švelnia, kone vaikiška šypsena. Be jokios melancholijos.