Rašyk
Eilės (72509)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10391)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vakare, kai abu Piliulės sugulė lovon ir atkišo vienas kitam užpakalius, Piliulienė nedrąsiai paklausė:
- Piliule!
- A?
- O kodėl tu manęs nesapnavai?
- Tu durna tu ar ką?
Ir tyli abu
- Piliule!
- A?
- O šiąnakt vėl sapnuosi?
- Aha.
- O ką?
- Nežinau... dar pagalvosiu...
Ir vėl tyli abu.
- Piliule!
- A?
- Nesapnuok, ką?..
- Kodėl?
- Susipyksime su visais...
- Visą gyvenimą tik ir girdėjau: Piliulė šioks, Piliulė anoks, Piliulė trečioks... Ot dabar pažiūrėsim...
-----------
Sapnuoja Piliulė, kad pasipiktino žmonės miestelio meru ir išrinko jį. Nors ir girtuoklis, sakė žmonės, bet teisingas.
Ta proga Piliulė liepė iš jo šulinio prisemti milžinišką katilą vyno ir aikštėje surengti vaišes ir apdovanoti Piliulės nuomone, to vertus miestelio gyventojus.
Paštininkui Silvai buvo suteiktas nusipelniusio laiškininko titulas ir įteiktas vardinis dviratis.
Kapinių sargas Motiejus susigraudino iki ašarų, kuomet Piliulė jam įteikė gintarinę lopetą. Motiejus gi, savo ruožtu, prižadėjo Piliulei nemokamai iškasti duobę.
Jefimo smuklei išimties tvarka buvo suteikta penkių žvaigždučių restorano kategorija, nes nėra kitos vietos žemėje, kur taip atjaustų nesveiką žmogų.
Tuo tarpu policininkas Kuliešas, tikėdamasis irgi gauti kokį nors ordiną, yrėsi per minią. Tai pastebėjęs, Piliulė nukreipė kalbą teisingumo link.
- Ar kas nors kada nors matė Kakalyje nors vieną banditą?
Niekas nematė.
- Nors vieną patį mažiausią banditėlį?
Net ir mažo banditėlio niekas nematė.
- Todėl aš ir klausiu: ką čia veikia policininkas Kuliešas?
- Kaip tai... ką?..  Nu žinai... – pareigūnas nesitikėjo tokio pažeminimo.
Bet policininkai būna apmokyti nepasimesti ekstremaliose situacijose netgi sapnuodami, todėl Kuliešas ir nepasimetė:
- O atsimeni, kaip praeitą naktį pas mane atbėgai? „Aš į tave kaip į oficialų asmenį vidurį nakties kreipiuosi! “ Va tą ir veikiu – būnu oficialiu asmeniu. Visa parą.
- Na gerai jau, gerai... – nusileido Piliulė ir pagalvojo, kad vis tiek kažkam reikia prižiūrėti tvarką.
- Būtent todėl, kad mus saugoja pareigūnas Kuliešas, Kakalį ir aplenkia visokio plauko perėjūnai! - sušuko Piliulė.
- Tegyvuoja Kuliešas! - atsakė minia. - Tegyvuoja policija!..
- O dabar - svarbiausia! - Piliulė puikiai valdė minią, minia Piliulės klusniai klausė. - Ar mes norime Kakaly gyventi kaip Amerikoj?
- Norime!
- Kaip Amerikoj!
- Gyvensim kaip Amerikoj!
- Tegyvuoja gyvenimas Amerikoj!
- O iš kur mes ją gausime? - nedrąsiai kažkas paklausė.
- O iš kurgi jūs galvojate, aš gavau pilną šulinį vyno? - Piliulė atrėmė klausimą.
Miestelėnai tik dabar suvokė, kas prieš juos stovi. Šventa Aldona persižegnojo ir kumštelėjo į šoną kaimynei ir Piliulė ėmė dėstyti savo programą:
- Nuo šiandien, kiekvieną sekmadienį įsakau prisemti pilną kubilą vyno iš mano šulinio ir vaišinti juo miestelėnus nemokamai!
- Valio-o-o-o!
- Tegyvuoja Piliulė!
- Tegyvuoja vynas!
- O šeštadieniais?
- Ir šeštadieniais! - čia pat sutiko Piliulė.
- Valio! Ir šeštadieniais!
- Piliulė - meras numeris vienas!
- Tylos! Tylos! - čia jau Kuliešas ėmėsi naujų pareigų.
- O dabar - mano rinkiminės programos vinis! Žiūrėkite! -  dalykiškai ėmė dėstyti Piliulė. - Seniai yra žinoma, kad mes - lietuviai - esame patys nelaimingiausi žmonės Europoje.
- -Jo... nelaimingiausi...
- O kodėl mes nelaimingiausi? Ogi todėl, kad viskuom nepatenkinti! O kodėl mes nepatenkinti? Ogi todėl, kad mums chroniškai trūksta sekso! O iš kur gi tas seksas, jeigu mes pastoviai nepatenkinti burbuliuojame?! Mes niekaip negalime ištrūkti iš tos nelaimės, kaip iš užburto rato!
- Negalime!..
- Jo!..
- Todėl aš ir sakau: Kakalyje įsteigsime viešnamį!
- Viešnamį!..
- Kaip Amerikoj!..
- Valio!..
Bet šventa Aldona suabejojo:
- Viešnamį?.. O, Jėzau!.. Marijos žemėje!..
- Čia - mūsų žemė!
- Tegyvuoja viešnamis!
- Tegyvuoja Piliulė!
- Tegyvuoja Marija!

- Tylos!... Tylos!.. - pareigūnas Kuliešas jau sunkiai valdė situaciją. - Čia - ne diskusijų klubas! Viešnamį, tai - viešnamį! Tegul kalba Piliulė!.. Atsiprašau, mere... Tegul kalba miesto meras!

- Žiūrėkite! - Piliulė toliau aistringai dėstė savo planą. - Per viešnamį teiksime socialines sexoterapijos paslaugas vyrams ir moterims nuo 18 iki 70 - ties metų...
- 80 - ties!
- Gerai - 80 - ties. - čia pat sutiko Piliulė.
- 90 - ties!
- Kas daugiau?
- Šimto!
- Šimto - vienas! Šimto - du! Šimto - trys! Nutarta! Iki šimto metų! Įdarbinsime visas Kakalio senmerges ir senbernius. Nustatysime prieinamus įkainius. Socialiai remtiniems gyventojams skirsime nemokamus sexoterapijos talonus ir būsime laimingi!
- Laimingi!..
- Talonus!..
- Iki šimto metų!..
- Tegyvuoja Piliulė!..
- Tegyvuoja laisvė!..
- Tegyvuoja ori senatvė!..

- Tylos!... Tylos!.. - pareigūnas pirmą kartą tramdė tokią aistringą minią. - Piliulė dar nori kažką pasakyti!
- Mielieji! Mes turime teisę būti laimingi! O aš kaip meras - esu šios teisės garantas. Todėl į atsakingas Sexoterapijos centro direktorės pareigas skiriu šventą Aldoną!
- Šventą Aldoną!.. Šventą Aldoną!.. - suošė minia. - Tegyvuoja Piliulė!.. Tegyvuoja šventa Aldona!.. Tegyvuoja sexoterapija!.. Tegyvuoja Amerika!..

-------

Nors pagaliau išaušo penktadienio rytas, bet miesto meras pabudo susivėlęs. Ausyse minia tebeskandavo „Tegyvuoja Piliulė! „, o už lango nerūpestingai švilpavo varnėnas.
Kad man šitaip, pavydėjo meras.
O pavydėti būta ko - žmonės gatvėje, tarpuvartėse, parduotuvėje, aikštėje ir Jefimo smuklėje gyvai aptarinėjo nakties įvykius.
- Tu sapnavai?..
- Atsimeni?..
- Matei?..
- O Motiejui gintarinę lopetą davė!..
- Viešnamį!..
- Kaip Amerikoj!..
- O man duos už dyką!..

Merijos darbuotojai savo viršininką pasitiko gedulingai, tik vienas pasišiaušęs Patackas ramiai kalė kažkokią lentyną. O kas jam darbo?
Meras sukvietė skubų miestelio tarybos posėdį. Kakalio tarybą sudarė penki nariai: pašto viršininkas, pareigūnas Kuliešas, klebonas, šventa Aldona ir, žinoma, meras.
Visi susirinko ir ėmė tylėti. O ką čia labai pasakysi?
- Ot, tai Piliulė! A?.. Ot, svoločius!.. - pirmas neiškentė pareigūnas.
- Ot tau ir girtuoklis! - paantrino pašto viršininkas.
- Taigi taigi... - patretino klebonėlis.
Ir vėl visi ėmė tylėti.
- Aš jį į teismą paduosiu! - apsižliumbė šventa Aldona. - Šitaip iš manęs išsityčioti!.. Cypėn! Cypėn jį, pareigūne!
- Aš paliudysiu! - Aldoną palaikė pašto viršininkas.
- Ką jūs čia pezate? - piktai atšaldė juos meras. - Į kokį teismą? Kokią cypę? Ar iš Mėnulio iškritote? Juk viskas vyko sapne! S-A-P-N-E! Ar jau nesusigaudote, kas kur vyksta? Tai ką apie juos kalbėti? - meras mostelėjo lango pusėn. - Nenustebčiau, jei dabar įsiveržtų minia ir išmėtytų mus pro langus... „Mes juk išrinkome Piliulę!.. „
- Taip ir bus, jeigu jis toliau sapnuos...
- Taip ir bus...
- Taip...
Ir visi ėmė dar tyliau tylėti.
- Reikia sudaryti sutartį! - staiga pakišo mintį klebonas.
Jis buvo labiausiai išsilavinęs tarybos narys ir miestelėnų akivaizdoje turėjo didžiausią autoritetą. Dabar jau po Piliulės, suprantama.
- Kokią sutartį?
- Kokią?
- Tarp miesto tarybos ir Piliulės. - savo sumanymą paaiškino dvasininkas. - Tarkim, mietelio taryba, mainais už tai, kad Piliulė nustotų sapnuoti, sutinka aprūpinti jį... Na, sakysim...
- Vynu! - rado sprendimo raktą meras. - Vynu, o kuo gi daugiau?
Taip ir nutarė.
Derėtis įpareigojo kleboną ir miesto merą, nes policininkas Kuliešas naudoja per kietus metodus, o šventa Aldona jau tiesiog negali į Piliulę žiūrėti.

--------

Tuo metu, kai moteriškė pro virtuvės langą pamatė ateinančius kleboną ir miesto merą, į Piliulės barščius mėgino nutūpti viena tokia įžūli musė.
- O Jėzau!.. Piliule!.. Klebonėlis ateina!..
Moteriškė ėmė blaškytis po gryčią, nežinodama, ar čia bėgt persirengt, ar sveikintis?
- Nustok zyliot, boba! Musę man nubaidei! Būčiau jau pastvėręs, bjaurybę!
- Kokia musė, Piliule! Ar pakvaišai? Sakau, klebonė-ėlis ateina! Su visu miesto meru!
- Nu ir kas man tas tavo klebonė-ėlis! Miesto me-eras! O kad ir po-opiežius! Jie man musės nesugaudys...
- Bijok dievo! Girtuokli nelaimingas! Eik sutik žmones!
- Dievas čia niekuo dėtas. Eik pati ir susitik tuos savo žmones...
Piliulienė net taukuotos prijuostės nespėjo nusirišti.
- Tegul bus pagarbintas!
- Per amžių amžius!.. Ale ir miesto meras!.. Nelaukėm... Oi man kaip nepatogu...
- Nekreipkit dėmesio, ponia. Mes pas Piliule. Su reikalu.
- Prašom, prašom!.. Vidun... Taip netikėtai... Mes čia apsikuitę... Piliule, patrauk tuos barščius nuo stalo! Matai - žmonės atėjo!.. Kavos, ar ko stipresnio?
- Ko nors stipresnio. - meras turėjo derybininko uoslę.
- Matai - boba!.. - sureagavo Piliulė. - O vakar „neturiu nė la-ašo... „
- Tau parodyk, tai iškart viską išrysi... Neliks nė kuom žmogaus pavaišinti...
- O Piliulė tai jau ne žmogus!.. O Piliulė - tai jau paskutinis...
- Visi mes prieš Dievą lygūs. Tik nemaišykime vienas kitam gyventi.
- Aš ir nemaišau... Kaip aš, paprastas girtuoklis, galiu maišyti?
- Mes ir nesakome... Bet pastarosiomis dienomis miestelyje kilo sujudimas...
- Matai kaip? - nustebo paprastas girtuoklis. - Nieko nežinau... Sergu... niekur neinu... o kas tokio?
- Visi Kakalio gyventojai ėmė sapnuoti tą patį sapną.
- Matai kaip...
- Supranti, Piliule, visas miestelis tą patį sapną.
- Ale tu matai...
- O pats, ką sapnavai šiąnakt?
- Tiesą pasakius... man nelabai patogu... bet... kad mane miesto meru išrinko...
- Va - ir mes tą patį!
- Smagu buvo, ane?
- Smagu, tai smagu, Piliule, bet pažiūrėk, kas už lango darosi! Žmonės pradeda tikėti sapnais!
- Kuo tikėti? - nesuprato Piliulė.
- Na, kad tu įsteigsi viešnamį... dalinsi nemokamus talonus...
- Ot durniai! Jiems ką nori susapnuok, o jie, žiūrėk, ir tiki!..
- Tikėjimui, kaip ir meilei, Piliule, nėra ribų, - čia jau klebonas toks protingas. - Žmonėms neuždrausi tikėti, todėl tikėjimą reikia valdyti, kad žmonės tikėtų teisingai.
- Ai nežinau... Man tai nerūpi...
- Tai nustok sapnuoti!
- Kodėl? Sapnuoti labai smagu. O kas čia tokio?
- Žmonės tiki tavo sapnais. Ar įsivaizduoji, kas atsitiktų...
- Koks mano reikalas? Yra valdžia - tegul ji ir įsivaizduoja...
- Dėl to ir atėjau, Piliule, pas tave, kad įsivaizduoju. Mes tau siūlome mainą: tu nustok sapnuoti, o mes tau...
- Ką?
- Na... Ne tai, kad viską... Bet tam tikrose ribose... Protingai... Susitartumėm...
- Aš noriu vyno!
- Na... kad ir vyno...
- Galima? - Piliulės akys sužibo.
- O kodėl gi ne...
- Kasdien!
- Galima ir kasdien...
- Po butelį!
- Galima ir po butelį...
- Gerai! - sutiko Piliulė.
- Girtuokli tu nelaimingas! - Piliulienė trenkė kumščiu vyrui į kuprą. - Vaikams ko nors paprašytum!
- O ko jiems trūksta?
- Striukių šiltesnių - ruduo ateina. Batų - senus jau visai nunešiojo...
Meras užrašė:
- Vaikams: striukės, batai...
- Kelnių šiltesnių...
- Kelnės...
- Pirštinės, šalikai, kepurės, marškiniai, pačiūžos... - ėmė berti Piliulienė, o meras vos spėjo rašyti.
Kai tik aprengė vaikus, Piliulė nustūmė bobą į šalį ir pirštu bakstelėjo į popierių:
- Rašyk! Piliulei...
- Galėtum ir man ką... - neatstojo žmona.
- O ko dar tau trūksta?
- Pažiūrėk kokie mano žieminiai batai - gėda į žmones išeiti!
- Na gerai, gerai, - sutiko Piliulė. - Užrašyk tuos batus mano bobai.
- Ir kailinių naujesnių reikėtų...
- Špygą - visai neseniai pirkome!
- Kur neseniai!? Jau dešimt metų praėjo!
- Eik, boba, šalin! Nemaišyk man derėtis! Čia tau ne auksinė žuvelė!
- Nusiraminkit, ponia - gausite savo kailinius, - nuramino ją meras.
- Ale ir sau galėtum ko nors paprašyti... Žiema ne už kalnų...
- Aš ir sakau! Rašyk! Piliulei vienas butelis vyno kasdien nuo šiandien.
Meras užrašė.
- Ale palauk! - susimąstė Piliulė. - Ką aš su tuo vienu buteliu?.. Jis man tik iki pietų...
- Ar pasiutai, lachūdra! - neiškentė moteriškė. - Per akis!
- Tylėk, boba! O tai išbrauksiu tavo kailinius! Rašyk: du buteliai vyno...
Meras užrašė.
- ... ir du bokalai alaus Jefimo smuklėje kasdien. Nuo šiandien.
Meras surašė.
- Viskas?
- Palauk... - Piliulė mėgino kažką atgaminti. - Parašyk, kad ta.... Konstancija.... mane nuo bobos apgintų.
- Kokia Konstancija? - meras tokios nepažinojo.
- Nežinau kokia, bet anądien Kuliešas sakė, kad mus, vyrus, nuo piktų bobų turi kažkokia Konstancija saugoti.
- Gal jis kalbėjo apie Konstituciją? - atsargiai pasiteiravo klebonas.
- Va, va! Teisingai, klebonėli! Konstitucija! Rašyk!
- Negaliu, Piliule!
- Meras tu, ar ne meras, po velnių!
- Aš tai meras... Bet ar tu žinai, kas yra Konstitucija?
- Koks mano reikalas? Tegul tik ji mane nuo bobos apsaugoja!
- Konstitucija, Piliule, yra pagrindinis mūsų įstatymas, kuriame surašytos visos mūsų teisės ir pareigos.
- Nu ir gerai! Įrašykite ten tokį sakinį, kad boba man į nelįstų į akis, o tai jau neįmanoma...
- Aš mielai, - sutiko meras, - bet negaliu - Konstituciją taiso tik Seimas.
- Čia tas, kur Vilniuje?
- Tas pats.
- Matai kaip?.. Tiek jau to.... Pridėk dar vieną bokalą smuklėje ir būsim kvit!

Pirmadienį Kakalio biudžeto išlaidų skyriuje atsirado naujas įrašas:
Kakalio žmonių ramybė............. 25. 000 €.
2018-08-13 08:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 22:49
Damastas
Turiu pripažint: šitas kur kas labiau vykęs. Bet ne mano, todėl sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-13 22:52
Loke1
hahaha... labai smagiai perksaičiau
ir realiai turbūt šie personažai egzistuoja? ar bent eskizuose
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-13 21:25
Nuar
Graži pasaka. Pakankamai lengva ir saikingai išmintinga. Platesniai auditorijai. Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą