Rašyk
Eilės (71335)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 49 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Medžiams pradėjus retėti, vilkas sulėtino žingsnius ir bėgimas virto lengva ristele. Mergaitė žinojo ką tai reiškia – ji tuojau ir vėl liks viena. Artėjantis išsiskyrimas su savo naujuoju draugu, mergaitę gąsdino. Ji puikiai žinojo, kad privalės jį palikti ir toliau keliauti viena. Vilkas, kuris, per kelias paskutines dienas, iš nemalonaus priminimo apie senąjį miškų sergėtoją, pavirto jos bendražygiu, bei sargybiniu. Šis vilkas nepriklauso tam pasauliui, į kurį mergaitė keliauja. Ji nebuvo tikra, kad ir ji pati jam priklauso. Ir štai, priekyje jau matyti paskutinė medžių liniją ir už jos esanti pieva. Aukštos žolės pieva, kuri lyg jūra subanguodavo, kaskart kai tik papūsdavo pakankamai stiprus vėjas. Žolė buvo tokia aukšta, jog mergaitės galva, dabar sėdinčios ant bendražygio nugaros, buvo tik vos vos iškilusi virš jos. “Kaip man reikės ją pereiti? “. Nenoromis pagalvojo mergaitė ir susigūžė. Ji jau dabar galėjo pajusti nerimo ir baimės mišinį, kuris ją pasi glemš, vos tik ji įžengs į tą nežinios jūrą. Ji palinko į priekį, ir visu kūnų prigludo prie žvėries. Rankomis apglėbė vilko kaklą ir panardino savo veidelį minkštą kailį. Žvėris tai suprato, kaip pavojaus ženklą. Galbūt mažoji mergaitė pamatė kažką, ko jis nepastebėjo? Vilkas sustojo ir ėmė klausytis, iki miško pakraščio ir pievos buvo telikę vos keletas žingsnių. Tačiau aplinkui nieko nebuvo, vilko uoslė neužuodė jokio kito pašalinio kvapo. Įsiklausęs, taip pat nieko neišgirdo, aplink juos buvo visiška tyla. Keista. Į ką gi tuomet taip sureagavo mergaitė? Ji aiškiai kažko išsigando... Žvėris niekaip negalėjo suprasti, kas taip išgąsdino mergaitę. Kaip tik tuo metu ūžtelėjo stipri vėjo banga, kuri nusirito per žolės viršūnes. Tiek pievos vaizdas, tiek vėjo gūsio sukeltas garsas iš tikrųjų priminė banguojančią jūrą. Ir nors mergaitės veidas buvo paslėptas ir negalėjo to matyti, jos ausis pasiekęs garsas padarė savo. Žvėris pajuto jos kūneliu perbėgusią šalčio bangą, taip tarsi ji būtų perbėgusi per jo paties kūną. Dabar jis suprato, kas taip išgąsdino mergaitę. Supratęs jog pavojaus šalia nėra jis ėmė žingsniuoti. Lėtai ir neskubėdamas. Susikoncentravo į priekyje esančią pievą ir paniro į jos begalinį kvapų, bei garsų pasaulį. Ilgai netrukus jis suprato, kad šioje aukštoje žolėje slepiasi begalė būtybių. Dauguma iš jų nėra pavojingos ir pajutusios artėjančią mergaitę pasitrauktų jai iš kelio. Tačiau yra ir kitų. Tokių, kurios tik ir laukia nieko nenutuokiančių pašaliečių. Priešais vilko akis išplaukė nelauktas vaizdinys. Artimos ateities vaizdinys. Maža mergaitė, balta ir apiplyšusia suknele, bei susivėlusiais plaukais žengianti į dvigubai aukštesnę žolės jūrą. Viena ir bejėgė. Tiek akla, tiek kurčia pievoje besislepiančioms grėsmėms. Keletas akimirkų ir subangavusi pieva paslepia ją, taip tarsi mergaitė niekuomet ir nebūtų įžengusi. Tylus urzgimas pasigirdo giliai iš žvėries plaučių. Tai išgąsdino mergaitę ir plūstelėjęs adrenalinas jos venose paspartino širdies plakimą. Maži kumšteliai tik dar labiau susispaudė vilko pakaklėje. Ji suprato, kad jau laikas. Kad ir kaip drąsino save mintyse ir bandė nusiraminti jai nepavyko to padaryti. Vilkas, kuris jau stovėjo per keletą metrų nuo pievos pakraščio, juto, kad mergaitei nepavyksta nusiraminti. Jos greiti širdies dūžiai ir stipriai suspausti, bei drebantys kumšteliai perdavė jam jos baimę. Žvėries organizmas iškarto sureagavo ir jo venose taip pat plūstelėjo adrenalinas. Tačiau jis nebijojo, jis žinojo, kad priešais esančioje pievoje nėra nieko kas galėtų jį sustabdyti. Lyg tai demonstruodamas jis suurzgė dar kartą. Tik šis urzgimas nebuvo tylus. Šį kartą jo urzgimas buvo garsus ir ilgas. Besiplėšydamas ištrūko iš jo nasrų ir nuskriejo per pievą, lyg grasinimas. O kad tik jis galėtų ją palydėti per šia paskutinę kliūtį, o kad tik jam būtų leista. Jis parodytų mažajai mergaitei, kad bijoti nėra ko. Tai kas ją gąsdina taip stipriai, jog užmerkia jos akis galėtų būti trumpas ir nepamirštamas pasibėgiojimas. Jis lėktų kaip vėjas, niekas nedrįstų jam stoti skersai kelio. Bet jam juk negalima. Panašu, kad čia, šalia šios pievos, bus parašytas paskutinis jų draugystės puslapis... Nors mažąją ir nustebino netikėtas vilko pykčio protrūkis, urzgimas jos neišgąsdino. Ji suprato iš kur jis kilo. Jai taip pat persidavė dalis vilką užplūdusių emocijų. Jai patiko ta šilumą, kurią jos viduje įžiebė žvėries nusiteikimas. Su ja kartu isižiebė ir drąsos žiburėlis, tiesa nedidelis, visai menkutis ir rodos tolimas, tačiau vis gi pieva tapo vos vos tylesnė ir žolė rodos vos vos sumažėjo. Ji ėmė po truputį nurimti. Kumšteliai atsipalaidavo ir pasukusi galva taip, kad veidas nebebūtų paniręs į vilko kailį atmerkė akis ir įsiklausė į ramų bei tolygų žvėries širdies ritmą. Ten nebuvo jokio nerimo ar baimės užuominų. Netrukus jų kvėpavimas susi vienodino. Mergaitė nurimo ir susikaupė. Ji dar kartelį užmerkė akis ir suspaudė savo gležnas rankutes į menkučius kumštelius vilko pakaklėje. Ne iš baimės, kuri ją buvo ankščiau  užvaldžiusi. Šį kartą tai reiškia atsisveikinimą. Atsisveikinimą ir nuoširdų atsidėkojimą. Šis žvėris, kuris netikėtai užėmė jos bendražygio vietą, paskutinėmis dienomis pasirodė esąs nepaprastas. Per trumpą laiką mergaitė užmezgė su juo gilų ryšį. Jie vienas kitą suprato. Nors žvėris ir negalėjo su ja kalbėti ji galėjo juo pasitikėti labiau, nei pasitikėtų žmogumi davusiu jai didžiausią priesaiką. Ji juto, kad šis vilkas jos nepaliks ji juto tai ir kartu žinojo, kad šis jausmas abipusis. Netikėtai ir visiškai be jokio įspėjimo žvėris žaibiškai truktelėjo į priekį. Gerai, kad mergaitės pirštai buvo giliai paskendę vilko kailyje, kitaip ji būtų kaip mat nulėkusi jam nuo nugaros. Akimirksniu atmerkusi akis mergaitė spėjo pamatyti tik pro šalį skriejančius medžių kamienus. Žvėris pamažu, bet užtikrintai greitėjo.  Ji pakėlė galvą ir pasuko ją į priekį. Įsibėgėjęs vilkas stipriai atsispyrė ir visomis keturiomis atsiplėšė nuo žemės. Dabar jie skriejo oru. Mergaitė matė artėjančia žolės jūrą ir nors jie skriejo labai greitai, jai laikas sulėtėjo. Toms kelioms akimirkoms, jos mintys tapo aiškios lyg niekad. Nors ji ir negalėjo patikėti tuo kas vykstą, kartu ji suprato, jog dabar jiems sustoti nebeįmanoma. Vilkas bet kokiu atveju kirs ribą. Vos tik supratusi ką tai reiškia ji pamiršo visas baimes. Žvėris pasirinko nepaklusti taisyklėms, kurios per amžius varžė jo padermę. Jis jos nepaliko. Jis žinojo, kad tai užtrauks jam nepagarbą ir baisią gėdą tarp saviškių, kurios nenuplaus niekas, net visi tie prabėgantys dešimtmečiai, kurie lauks jo ateityje. Bet koks buvo kitas kelias? Nors šis vilkas ir yra dar labai jaunas, jis jau pažinojo save pakankamai gerai, jog suprastų, kad jeigu būtų palikęs šią mergaitę vieną, ji nebūtų sulaukusi saulėlydžio ir tai būtų kritę ant jo sielos. Tai neramino jį labiau nei saviškių nepasitenkinimas į tradicijų nesilaikymą. Be to jam iš tikrųjų patiko mažoji, jam būtų buvę tikrai labai sunku prisiversti ją palikti likimo valiai. Nors ji ir kvepėjo keistai, kitaip nei bet koks kitas jo sutiktas žmogus, ji buvo žavinga. Šiek tiek keista, kaip tokio amžiaus jauniklė, tačiau ji buvo tyra. Jos patiriamos emocijos buvo be galo stiprios. Būnant šalia, jas galima pajusti taip stipriai, jog silpnesnės sielos žmonės būtų tiesiog priversti pasijusti taip pat, kaip tuo metu jaučiasi mergaitė. Ir jos reakcijos būdavo nenuspėjamos. Dažnai neatitinkančios jos amžiaus. Štai, kad ir dabar kol jie skrieja link žaliuojančios sienos, kuri nenumaldomai artėjanti vis didėja, lyg grasindama juos visam laikui pasi glemžti, mažoji mergaitė iš visų jėgų įsikibo į vilko kailį ir įsitempė.  Ją užplūdusių jausmų banga buvo tokia stipri, jog žvėris butų galėjęs tai pajusti, kad ir būdamas už dešimties metrų. Jo kūnų perbėgusi šiluma buvo nesuvaldoma, tokia galinga jog jo kailis pasišiaušė ir netikėtai jam pačiam, prasiveržęs urzgimas buvo stipresnis ir garsesnis, nei kada nors prieš tai. Per daug grėsmingas tokiam jaunam vilkui. Per daug išraiškingas bet kuriam žvėriui. Kai mergaitės skruostu nuriedėjo, vienas sūrus vandens lašelis, tuo pačiu metu jos mintyse nuskambėjo vienas trumpas žodelis – „Ačiū“. Ir jie rėžte įsirėžė i žaliuojančią sieną. Išsilaisvinę nuo baimių. Žvėris žinojo, kad jo siela išliks švari, ji žinojo, kad ji ne viena, žinojo, kad ji saugi. Ir akimirksniu joje pradingo. Už savęs palikdami tik ant žemės gulinčius sulaužytus žolės stiebelius ir lapelius. Lyg sutrūkusias ir surūdijusias visuomenės standartų grandines, kurios neatsilaikė prieš tikros draugystės ryšį, kuris niekuomet nebuvo grindžiamas skambiais, bet tuščiais žodžiais, o tik tiesiais žvilgsniais į save ir tyrom, bei nepaslėptom emocijom.
2018-08-13 04:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 20:40
__________________
ankščiau užvaldžiusi.
greitėjo. Ji
įsitempė. Ją
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-04 22:30
Araes
Meškiukas - kas jums sakė į tai žiūrėti, kaip į pilnavertį kūrinį?
Ką reiškia "kad jis norėtų skaityti toliau"? tokį klausima butų galima užduoti jeigu ponas būtumėt neišsigandęs, šiek tiek, ilgesnės dalies "kai ji sutiko ją" ir dar prieš tai buvusių. Juk jūs turbūt nesprendžiat apie knygą perskaites vieną jos scenų? (mano manymu, tai būtų kvaila iš jūsų pusės)...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-20 16:16
Meškiukas
Klausimas tik vienas-apie ka kurinys?
I TAI gali ziureti kaip i juodrastini parasinejima, pazaidima, galbut - metaforu pilna ese, bet tikrai ne i kaip pilnaverti kurini.
Apie knyga sprendi atsivertes viena pastraipa ir perskaites kelias eilutes ar pradejes skaityt nuo pradzios?
Kuo si kurinys turetu patikt skaitytojui, kad jis noretu skaityti ir toliau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 14:09
pikta kaip širšė
2) Mano galva rašant galima remtis įdomiu turiniu arba įdomia forma. Jei pavyksta apjungti abu šiuos dalykus - išvis nuostabu. O turinio (minties/ idėjos/ siužeto) pasitikrinimas yra elementarūs klausimas sau: ar apie tai buvo rašyta (kalbėta/ matyta)? Jei taip, tuomet ką naujo galiu pasakyti apie tai? Galiausiai, ar man pačiam būtų įdomu skaityti tokį tekstą.

3) Tiek ilguose, tiek ir trumpuose kūriniuose naudojam daugiau nei vieną būdą išreikšti norimai visumai. Klasikinės formos: pradedama nuo aplinkos aprašymo, pereinama prie veikėjo ir nuo jo į veiksmą arba į gilesnį personažo pažinimą. Dabar naudojamos priemonės: šokiruojantis epizodas, kuriuo užkabinamas skaitytojas vėliau nuveda link personažo.
Net jei čia ištrauka, jai vis tiek stinga struktūros - apie visus elementus pasakojama vienu metu, todėl gaunasi toks chaosas šiek tiek.

4) Pavadindama mergaitę iliustratyvia, turėjau omeny, kad ji turi vaikui priskiriamus bruožus (bijo didelės žolės ir likti viena), bet neturi nieko individualaus, ko nepriskirtume bendrai vaikui, bet būtų tik jai būdinga (pvz asmeninis prisiminimas apie aukštą žolę, dėl kurio ji jos taip bauginasi suteiktų jei kažkokį individualumą).
Jei vilkas būtų įprastas vilkas, tuomet visiškai sutikčiau, kad jo portretui gali pakakti didesnio dėmesio kvapams, garsams (nors tai silpnas elementas, nes šiuo atveju jis tuos kvapus ir garsus jaučia taip, kaip jaustų žmogus). Dabar jis yra sužmoginamas, jam suteikiamos abejonės dėl socialinės padėties ir statuso. Tai yra labai žmogiški dalykai, todėl jis ima priminti žmogų vilko kailyje. Jei tikslas yra parodyti kažkokį higher consciousness padarą, jam reikėtų sukurti ir kažkokių savitų mąstymo struktūrų kurios nebūtų nei visai žmogiškos, nei visai žvėriškos.


5) Mano paminėti pasikartojimai nėra tos tikrosios stiliaus klaidos, kai tas pats žodis kartojamas keliuose sakiniuose iš eilės ir turi būti pakeičiami. Bet jie labai gerai parodo, kad tau trūksta žodyno ir teksto valdymo, kad to natūraliai išvengtum. Taip pat labai padėtų teksto struktūra, apie kurią rašiau 3 p. Tarkime jei pirma pastraipa būtų apie aplinką, antra apie vilką, trečia apie mergaitę, tuomet natūraliai tau nebereikėtų kiekviename sakinyje kartoti tų žodžių, nes nuoseklus dėstymas leistų visiškai aiškiai suprasti, apie ką kalbama. Kai tu pakeiti objektą kiekviename sakinyje ir mergaitė-vilkas-mergaitė-žvėris be perstojo vienas su kitu konkuruoja ir maišosi, tai ne tik kad esi priverstas pastoviai kartoti juos nusakančius žodžius, bet ir skaitant nepavyksta susidaryti vientiso veikėjo portreto.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-18 09:01
Araes
Širše
Bendri patarimai - gerai, pasikalbėjimai - daugiau nei tikėtasi.

1) + (buvau primiršęs, kad jos egzistuoja).
2) Kaip būtent aš turėčiau tikrinti ar mintis yra įdomi ir intriguojanti? Maniau, kad kaip tik tą ir darau.
3) Šis tekstas turėjo būti pasakojimas. Trumpas, vienos scenos aprašymas. Bent jau toks buvo sumanymas.
4)Hm... Va čia turbūt nesutiksiu su tavim. Dėl mergaitės nesiginčysiu, nes net nežinau ką reiškia "iliustratyvus", bet vilkas... Jeigu žvėris tik išoriškas, kaip tada jis gaunasi per daug žmogiškas? Maniau, kad pasidalijimas vilko uoslės ir klausos privalumais leis, bent šiek tiek jį "nužmoginti". Tiesa sakant, manau suprantu ką turi omenyje, bet tie ilgi pamąstymai ir "moralinis kodas", kuris tikrai netinka žvėriui yra sumanymo dalis. Vilkas svarbus, vilkas turi išsiskirti :)
5)Visų pirma, tai lai būna tau atlyginta už pasikartojimų suskaičiavimą. Dėl žvėries tai galėjai pridėti ir "vilką" į tą patį. Tas pats sausas pasikartojimas, aš tai suprantu, bet kaip tai spręsti? Vilkiūkštis, vilkelis, gyvūnas? Ar tiesiog sugalvoti vardą? Vardams lygtais leidžiama daugiau kartotis? Mergaitė taip gavosi, nes dėl savanaudiškų priežasčių nenorėjau atskleisti jos vardo. Bet vėl gi mergiūkštė ar mergiščia netinka. Tai suteiktų tam tikrą išankstinį požiūrį. (ypač iš pasakotojo pozicijos)
Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-17 12:17
pikta kaip širšė
Tai laba diena.

Kadangi autoriaus vardas nematytas, tai manysiu, kad ir žmogus čia naujas.

Kadangi tekstas kaip savarankiškas kūrinys nelabai vertintinas, tai manysiu, kad įkėlęs ištrauką/ etiudą tikitės bendrų patarimų ir pasikalbėjimų apie rašymą.

Taigi mano pastebėjimai būtų tokie:
1) Naudokit pastraipas - jos padeda išskirti atskiras mintis ir palengvina skaitymą
2) Išsigryninkit mintį, kurią norit perduoti skaitytojui ir pasitikrinkit, ar ji įdomi, intriguojanti
3) Parinkit tinkamus būdus tai minčiai atskleisti: aprašymai, monologai, dialogai, pasakojimas ir įvairios jų proporcijos
4) Kurkit personažus ne tik išoriškai. Jūsų vilkas ir jūsų mergaitė skiriasi tik įvardinamuoju žodžiu. Žvėris perdėm žmogiškas, o vaikas - iliustratyvus
5) Gludinkit pasakojimo kalbą. Dabar gi turime labai sausą dėstymą su gausybe pasikartojimų: žvėris/žvėries... 19 kartų, vilkas/vilko - 21 pavartojimas, mergaitė - 28

Tai tokie štai pagrindiniai užstrigę dalykai. Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 22:58
Damastas
Nukainotas, o tu įdėk. Blogiausia kas gali įvykti - gausi naudingų pastabų arba prastai išsimiegojusių piliečių 'špilkelių'.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 19:50
Araes
Nukainotas - aš suprantu ką tu nori pasakyti ir tau pilnai pritariu. Tačiau, "neaišku, kas jie tokie, kokia jų motyvacija, kaip tarp jų atsirado ryšys", šiame tekste niekuomet ir neturėjo būti atsakymų į šiuos klausimus. Esmė čia buvo žvėries pasirinkimas tarp saviškių tradicijų(visuomenės nuomonės) ir pagalbos silpnajam (ramios sąžinės/savojo vidinio "aš").Yra kitas tekstas, šio teksto priešistorė, kuriame šie du veikėjai pirmą kartą susitinką. Manau ten galima įžvelgti atsakymus į tavo klausimus. Panašu, kad "vieno sūraus vandens lašelio" bei mažų, stipriai suspaustų mergaitės kumštelių neužtenka perteikti stipriems jausmams. Prisipažįstu, turbūt buvo kvaila tikėtis, kad to užteks :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 11:13
Nukainotas
Kai ištisai „bububu“, tai sunku ir atskirti vieną tekstą nuo kito. Jei rašai „per pievą bėga du veikėjai, juos sieja tikra draugystė, gilus ryšys, atsisveikinant užplūdo be galo stiprūs jausmai“, tai nereiškia, kad ir skaitytojas visa tai pajus ir tuo patikės. Tam jausmus reikia sukelti, o ne juos aprašyti. Neaišku, kas jie tokie, kokia jų motyvacija, kaip tarp jų atsirado ryšys ir kodėl man tai turėtų rūpėti :) Nes nėra nieko, prie ko galėčiau „prisitapatinti“.

Prisipažįstu, daug lengviau kritikuoti, negu rašyti. Todėl aš vis dar nieko čia ir neparašiau :) Buvau pradėjęs vieną istoriją, bet po laiko paskaičiau ir man pasirodė per daug „bububu“, tada nusprendžiau, kad reikia pradėti nuo veiksmo, bet ten vėl savi iššūkiai... Ech.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 01:20
Araes
Nukainotas - šitoje istorijoje nebuvo nei vieno pažįstamo vardo, nei vienos pažįstamos aplinkos. Ačiū. Nežinau kas tu esi, bet ačiū tau už tas akimirkas, kurias praleidai skaitydamas šios istorijos užuomazgas. Ir atsakydamas į " Gal ką naujo?" galiu pasakyt tik tiek, kad Bendžaminas tiesiog nekantrauja susipažinti su berniuku, kuris , negali iš rankų paleisti monetos su numeriu "1".
Nuar - man labai apmaudu, kad tekstas jums pasirodė negyvas. Bet leiskit užduoti klausimą. Koks dialogas gali būti tarp žvėries, besivadovaujančio gyvuliškais instinktais ir mažos mergaitės, kuri išsigąsta negenėtos žolės...?Jeigu atvirai tai visa šios scenos esmė autoriui, buvo pabandyti išreikšti veikėjų emocijas be tuščių žodių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-13 21:18
Nuar
O skaitosi taip: bububu bubu bubuubuuubu. Monotoniškas tekstas, grindžiamas tik aprašinėjimu. Paįvairinkite dialogais. jei nemokate, pabandykite. Nieko baisaus nenutiks, jei nepavyks iš pirmo karto. Tačiau tekstas "atgis".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-13 15:12
Nukainotas
Kiek dar mus kankinsi su šita istorija? Gal ką naujo..?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą