Netinkamas aukštis

„Griuvo
Pasakų tiltai.
Krito
Mano žvaigždė... “
        Paulius Širvys
          Lauke monotoniškai pliaupė šiltas birželio lietus. Alendai patiko toks oras. Kambaryje pasidarydavo kažkaip ypatingai jauku nuo tų vienodai srovenančių langų stiklais vandens srovių. Jos žydraakė siamo veislės katė ramiai tupėjo ant palangės, - taip pat žiūrėjo į lietų. Matyt ir jai patinka toks oras- pagalvojo mergina. Įgudusiu rankos judesiu pasuko krėslo ratus artyn lango. Alendai jau suėjo dvidešimt septyneri metai. Buvo tokia laibutė, jog atrodė kad tuose rateliuose, skirtuose neįgaliesiems, dar įsodintumei dvi tokias pat šalia. Veidas pailgas, siaurutis ir jeigu ne sunki kaštoninių plaukų kasa permesta priekin ir ne rudos mąslios akys, galėtumei pasakyti kad ji neišvaizdi. Tačiau kai  šukuodamasi išleisdavo tankias plaukų bangas ant pečių ir blykstelėdavo savo arbatinėmis akimis į veidrodį, pati nustebdavo nuo to vaizdo grožio ir skubiai imdavo braukti plaukus atgal. Bet į atmintį jau įkyriai lysdavo žodžiai-„ tu kerėtoja, tikra kerėtoja esi“. Šiandien ypatinga diena- pagaliau Alendos rankose universiteto baigimo diplomas. Po dviejų metų pertraukos vis gi baigė filosofijos studijas. Tačiau užėję dvi senos bendramokslės taip ir nesuprato, - džiaugiasi ji ar ne. Jos visaip ją gyrė- kokia ši šaunuolė, kad po tokios traumos, po tokio ilgo gulėjimo slaugos patale, šitiek operacijų, vis dėlto rado jėgų susitelkti mokslams.
-O ką darysi, - senų žmonių mėgstamu posakiu abejingai teatsakė ši, mašinaliai ranka pasukiojusi ratelių valdymą. Alenda ir sveika nebuvo iš šnekiųjų, labiau mėgdavo klausytis, nei kalbėti. O grįžusi iš ligoninės aplamai užsidarė savyje. Vienintelis jos pašnekovas buvo  katė.
-Koks jos vardas? - nebežinodamos apie ką kalbėti šiandien klausė diplomą atnešę  pažįstamos.
-Joks. Aš ją vadinu Kate. Ji tiesiog katė. Mergina visada taip  šykščiai trumpai  kalbėjo po to įvykio. Kai paplūdusi ašaromis motina klausė „ kodėl? “ ji teatsakė: “taip reikėjo“. Tiktai žinoma ne šito jinai norėjo. Ne šito keturiais ratais vežimėlio..
          -Eikš, kac, kac, - mergina švelniai pašaukia katę. Šioji tuojau pat minkštai nušoka jai ant smailų kelių. Laiba kaulėta ranka neskubiai glosto išpuoselėtą žvilgantį smėlinį kailiuką.
-Gražios tavo akys, mėlynos kaip vaiskus dangus, - meiliai šnekina murkiantį padarėlį. Tokio pat mėlynumo jo akys. Kaip jos sužėrėdavo pamačiusios Alendą! Tarsi žvaigždės rugpjūčio naktį. Jiedu štai taip pliaupiant lietui sėdėdavo jos bendrabučio kambarėlyje ir jų svajonės vaikščiojo anot poeto P. Širvio“ vaivorykščių tiltais“. Jiedu daug diskutuodavo, - apie poeziją, pasaulio sandarą, gyvenimo prasmę. Apie tai kad žmogaus širdį traukia kažkokie nesuprantami ilgesio tolių toliai, žadantys kažką nepaprasto. Ir kas tai gali paaiškinti- religija, ezoterika? Kas ta meilė- kūno ar sielos šauksmas ar abu drauge?
-Kerėtoja, tu kerėtoja, - nelauktai atsidusdavo jis atsargiai liesdamas laibus mergiškus pirštus. Kol kartą ji nebeištvėrusi to aplinkui juos sklandančio magnetizmo pagavo tą ranką ir pati palinko prie vyriškio lūpų. Jam išėjus dar ilgai  visa virpėjo krečiama karščio, nuraudoninusio net asų galiukus.
          Kad jisai vedęs, mergina žinojo. Susipažino jie turguje, prie stalelio su senomis knygomis, kai abu vienu metu ištiesė rankas paimti tos pačios Oskaro Vaildo knygos tomelio.
-Damoms pirmenybė, - atitraukė ranką ir šiltai nusišypsojo mėlynos akys simpatiškame šviesiame vyriškio veide.
-Ne, ne imkit Jūs, negi dabar pešimės dėl knygos, - droviai nuraudo mergina.
-O žinot kaip padarom, - aš ją nupirksiu, perskaitysiu ir atiduosiu jums, - nelauktai tarė  tas mėlynakis, kokia dešimčia metų už ją vyresnis, vyras. Alenda visai sutriko:
-Na ką jus, gal kokioje bibliotekoj rasiu, juk mes visai nepažįstami.
-O tai susipažinkime, kas tame blogo? Juk turime kažką bendro, jeigu tas pats autorius domina. Tiriamai susikryžiavę žvilgsniai vienas nuo kito atsiplėšti vargiai begalėjo ir jie abu nužingsniavo drauge su nusipirkta viena bendra knyga, kurią Nortautas merginai užneš į bendrabutį, nes jinai gal geriau pas jį tegul neina, žmona neteisingai viską gali suprasti. Tiek ir tebuvo pasakyta apie žmoną. Daugiau jis apie ją niekada nekalbėjo. Tarsi jos nė nebūtų. Ir merginos sąmonėje jos nebuvo. Ji nė nesusimąstė kad ir ši yra gyva, jaučianti būtybė su savo svajonėmis, planais, tikėjimu ir pasitikėjimu žmogaus, į kurį Alenda dabar sutelkusi visą dėmesį. O Nortautas pasakoti mėgo apie savo vaikus. Berniuką ir mergaitę. Kokie jie protingi, kokių juokingų iškrėtę išdaigų. Mergina klausėsi ir girdėjo jį ir negirdėjo, tik vis gyliau ir gyliau skendo į tą užburiantį mėlyną žvilgsnį. Įsimylėjo, sužydėjo jausmu  kaip gėlelė, puošėsi patraukliais drabužiais ir nuolat laimingai juokėsi...
Kai bučinių nebepakako ir jiedu nebepajėgdami tvardytis pasileido į pavojingą kūniškų aistrų kelią, galbūt abu nė nenumanė koks iš tiesų jis pavojingas. Aistra kaip limonadas vaikui, - kiek begertumei troškulio nenumalšina o tiktai norisi dar daugiau. Mergina ėmė baisiausiai Nortauto ilgėtis, skambinėti jam net tada, kai jis būdavo su šeima, namuose. Poreikis išgirsti jo balsą pasidarė tarsi manija, varginanti juos abu. Šis prašydavo jos aprimti, nejaukti nusistovėjusio gyvenimo.
-Kaip suprasti nejaukti? Mes juk mylime vienas kitą, mudu turime būti kartu. Tu juk mane vesi, tiesa? - naiviai įsitikinusi ši paklausė. Du žmones sujungiantis jausmas į vieną jai atrodė svarbesnis už viską.
-Tu per jauna suprasti. Negalima griauti to, kas jau sukurta. Aš tavęs nevesiu, - nuliūdęs bejėgiškai atsakė iškart papilkėjusiu ir senstelėjusiu veidu vyriškis. Ilgainiui supratęs, kad merginos neatkalbės nuo šios minties, ėmė jos šalintis, nebeatsiliepti į skambučius.
          Paskutiniai jo žodžiai buvo- „ tu sergi- meilė yra liga, bet ir nuo jos galima pasveikti‘. Merginos bendrabučio kambarys buvo ketvirtame aukšte. Ji tenorėjo pabėgti nuo skausmo. Alenda nė neįtarė kad tokio aukščio atimti sau gyvybei gali nepakakti. Stuburo pažeidimas negrįžtamai atėmė galimybę vaikščioti. Su tuo ji susitaikė, išmoko gyventi kitaip, savarankiškai nusigauti ratukais kur reikia. O ar jos siela pasveiko težino tik katė, kurios vardas Katė ir mėlynos kaip tolių toliai akys...