Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Papasakosiu jums istoriją. Ar ji liūdna? Ar ji linksma? Kas žino. Ar ji apie meilę, ar neapykantą? O gal apie viską vienu metu.  Išmintingas žmogus kartą pasakė šią istoriją esant pamokančia, o kitas tuoj pat pridūrė, jog ją verta išvis užmiršti. Apie ką ji? Apie žmones. Paprastus žmones, tokius pačius kaip ir mes.
Senis, prislinkęs prie lango, nagu pakrapštė stiklą ir įsispoksojo į lauke degančius deglus.
- Ar patikėtumėt, jei pasakyčiau, kad kadaise švietė saulė? Ir lijo. O, kaip aš pasiilgau lietaus, -jis sučepsėjo suskirdusiomis lūpomis, - ir saulės. Taip taip - saulės. Ir, kai pagalvoji – net mėnulio. O, koks jis kadaise buvo – apskrito veido, blizgantis. O paukščių čiulbėjimas, - senis atsisuko ir kumpu pirštu dūrė į ratu sėdinčius berniukus, - ar žinote kas yra paukščiai? Ar žinote kaip jie gieda? Tai, ką girdite nėra paukščiai. Jie tik įgavę, pasisavinę šį pavidalą. Tu, - sveikąją akimi dėbtelėjo į jauniausią berniuką, - ar žinai kur dingo tavo brolis? Nespoksok taip į mane. Tai jie, jie jį pačiupo. Išlesė akis, iščiulpė kaulus, nunėrė odą ir giedojo kruvinais nasrais. O, kaip jie giedojo. O kas čia? Čia ašara?
Senis išsitiesė ir plačiai išskėtė paliegusias rankas į šoną.
- Ar tai ašara? Išveskit šį netikėlį. Jiems čia nėra vietos. Ir nebus. Kol, Ateinąs Su Rūku, nepasitrauks, mes turim būti stiprūs ir kieti kaip akmuo. Abejingi viskam. Net sau patiems. Ir visgi...
Apsidairęs pasikasė nuplikusį pakaušį ir, dar kartą dėbtelėjęs į už lango tvyrančią tamsą, lėtai pritūpė ant žemės.
- Ką jūs atiduotumėt už tai, kas brangiausia? Save ar kitus? O gal saulę su mėnuliu, paukščius, juodą žemę, bangų šnaresį, skaistų dangų, debesis ir žvaigždes? Ar visa tai atiduotumėte, jei tektų rinktis? Nežinot. Aš irgi nežinau. Kai nieko neturi, nieko ir negali atiduot. Ar ne? Ir visgi, apie ką ši istorija? Apie viską, ko dabar negalit atiduot. Ir turbūt neturėsit. Nei jūs, nei jūsų vaikai, nei jūsų vaikų vaikai... o juk jis buvo tokio paties amžiaus, galbūt dar mažesnis. Kas jį pirmas užtiko? O kas bepasakys?


Kalvis stuktelėjo plaktuku į priekalą ir atbula ranka nusibraukė kaktą žliaugiantį prakaitą. Diena buvo neįtikėtinai karšta. Išlindus iš pavėsio krūtinę užspausdavo sunkus tvankumas. Aukštoje žolėje vis dar svirpė keli žiogai, bet ir jie tilo, ieškojo vėsesnės žemės grumsto, po kuriuo galėtų palindę pasislėpti. Nurimo dangų raižę čiurliai, nutilo žydinčioje vyšnioje čiulbėjęs varnėnas.
Virš tako, vedančio į Sengirę, oras net raibuliavo ir Kalvis skausmingai susiraukė pagalvojęs apie įkaitusią žemę.
Dar kartą stuktelėjo plaktuku į geležį ir nunarino rankas. Karštis ir tvankumas atėmė paskutines jėgas, norėjosi lįsti kur nors į žeminę ir ten, susirangius ant vėsios supluktos žemės, sulaukti šaltos bangos.
Atsisėdęs ant pjuvenomis nuklotos žemės, pakaušį priglaudė prie priekalo ir įsispoksojo į tolumoje stūksančią Sengirę.  Atsivėręs vaizdas jį ir džiugino, ir gąsdino.
Galvoje šmėkštelėjo prisiminimas kaip, dar visai mažas vaikas, kartu su kitais berniūkščiais lažindavosi kas perbėgs pamiškę ir palies vieną iš juodų, susiraičiusių medžių. Kalvis visada laimėdavo. Galbūt ne todėl, kad buvo drąsiausias, bet galbūt todėl, kad buvo pats smalsiausias. Jam, kaip niekam kitam, rūpėjo bent akies krašteliu žvilgtelėti į tankmę. Galbūt net basas pėdas panardint į vėsias samanas. Ir, galbūt, išvysti padarus, besislepiančius tarp medžių.
Ir, žinoma, niekada nieko nepamatė. Toks pat miškas, tik medžiai stambesni, rankomis ir trys vyrai neapglėbs. Tos pačios samanos, tokie patys lapai, brūzgynai ir suvirtusios šakos. Ko trūko, tai tik paukščių ir gyvūnų. Kartą, po nuvirtusiu medžiu, pastebėjo šimtakojį, bet nieko daugiau.
Nuo to laiko jis prie Sengirės nesiartino. Tik, kai užaugo, susirado pačią, pasistatė trobą pačiame kaimo pakraštyje, iš kurio visada regėtų tamsią medžių eilę.
O ko ten eiti, jei niekas nėjo. Kodėl? Žmonės šių klausimų sau neužduodavo. Tiesiog nėjo.
Kalvis primerkė akis, svajodamas kaip, pasitraukus karščio bangai, panirs į tvenkinį ir nusigremš metalo dulkes ir prakaitą. Kiurksos šaltame vandenyje kol atvės kraujas.
Prieangyje kažkas sušnarėjo.
Kalvis atsimerkė, galva skaudžiai taukštelėdamas į priekalą.
Tarpduryje stovėjo liesas berniūkštis. Susivėlę, bet švarūs juodi plaukai, net prietemoje žibančios ryškios akys, apmautas paprasto siuvimo lininėmis kelnėmis, vos siekiančiomis basas pėdas, užsivilkęs drobinius marškinius.
Berniūkštis tiesiog stovėjo ir smalsiai, gal net šiek tiek akiplėšiškai, dairėsi po kalvę.
- Sveikas...
- Tai labas, - kimiai atšovė berniūkštis ir susigrūdo rankas į kišenes, - darbo ieškau. Gal pagalbininko reikia?
- Ko? - vis dar sutrikęs paklausė Kalvis stodamasis.
- Darbo. Kokios nors. Aslą pašluot, kiaulidę išmėžt, dar ką nors. Juk turi kiaulidę?
Kalvis kiaulių tiesą sakant neaugino. Lyg nežinodamas kur dėti rankas, kilstelėjo plaktuką, pasiūbavo, stebimas blizgančių berniūkščio akių ir vėl paguldė ant priekalo.
- O tu iš kur?
Berniukas gūžtelėjo pečiais.
- Tai darbo ar turėsi? Žarna žarną rija.
- Žąsys...
- Žąsys tai žąsys. Bet kiaulės geriau. Pagalvok.
Berniūkštis lyg niekur nieko nužingsniavo link klėties iš kurios po kelių akimirkos garsiai klykaudamos ir plačiais sparnų mostais reikšdamos nepasitenkinimo išdundėjo žąsų pulkelis. Įkandin jų į lauką plūstelėjo ir dulkių kamuolys. Berniokas darbavosi kelias ilgas valandas. Tai išeidavo į lauką, tai vėl pradingdavo nešinas kibiru vandens ir šluota.
O baigęs prisistatė Kalviui ir reikliai pasitrynė pilvą.
- Viskas. O dabar valgyt duok. Kaip sutarta.
Kalvis, niekaip negalėdamas prisiminti kada jie ką buvo sutarę, kiek padvejojęs atnešė kelias riekes duonos, užteptas taukais ir atkišo berniokui, kuris vienu du čia pat viską ir surijo. Krapštydamasis nosį palankiai dėbtelėjo į Kalvį.
- O tu geras šeimininkas. Pas tave ir pasiliksiu. Kur man miegot?
Taip šis keistas berniūkštis ir pasiliko pas Kalvį. Dienomis sukdavosi ūkį, o naktimis kažkur prašapdavo, net nežiūrėdamas į Kalvio paruoštą vietą miegojimui.
Dirbdavo kruopščiai, viską atlikdamas iki tobulumo. Jei šveisdavo tvartą- tapdavo ten švaru lyg bažnyčioje, jei pūsdavo dumples- Kalvis vos spėdavo kalti geležį, jei šluodavo kiemą – nepalikdavo nė mažiausio šiaudelio.
Toks darbininkas tiko tiek Kalviui, tiek jo pačiai, kuri vis užsimindavo kad reikėtų piemeniui ir geriau mokėti – tada į kitus nežiūrės, ūkyje pasiliks. Maža tokių, visi tinginiai, taip ir ieškantys kur nusnūsti ar šeimininkų žąsis pragaišinti.
Bet kad ir kiek kartu Kalvis stengėsi nusukti kalbą apie užmokestį, Piemuo tik purtydavo galvą ir kartodavo tenorintis gauti geresnį duonos kampą, o dar geriau – užteptą taukais.


- Vadino jį Piemeniu, - rūsčiai dėbčiodamas į ratų sėdinčius berniukus rėžė Senis, - ar jis turėjo vardą? Galbūt ir turėjo. Galbūt ir ne. Ar turėjo tėvus? Giminaičius? Brolius, seseris? Niekas tvirtai nežinojo. Neklausinėjo. O ir pats Piemuo atkakliai tylėjo.
Pirštų galais senis timptelėjo vokų kraštus žemyn ir subaltakiavo, spoksodamas  pro langą.
- Ar žinot ką aš matau, jūs niekam tikę, niekam tikusių motinų išnaros, kuriuos reikėjo karštomis replėmis išrauti dar iš įsčių? Tu, taip tu, pasakyk – ką aš matau?  Nesikelk! Šnekėk iš ten, kur sėdi. Ak, nieko nematai? Mažas netikėlis. Tave turėjo išmesti pro duris į Tamsą, vos gimei.
Senis pirštu braukdamas šiek tiek aprasojusį stiklą, sukrūpčiojo pečiais.
- Matau gerai. Štai -pilka žolė po pat langais, takas, deglai, o už deglų akys. Raudonos, išpampusios, pagiežingos, piktos, žiaurios. Vežimo rato dydžio. Jos stebi, spokso į mane, tiesiai į mane. Štai nasrai. Vos vos praverti. Jie pilni bukų, stambių dantų. Ak kaip mielai vieną jūsų pačiuptų. O gal pabandom, - Senis atsisuko, - a, ką manot? Vieną iš jūsų švystelkime į Tamsą. Pasiklausykim kaip žabtuose traška kaulai, kaip sproginėja viduriai, kaip skamba klyksmas. Kitiems tai būtų gera pamoka. Oi kokia gera pamoka.
Atsitraukęs nuo lango jis priėjo artyn berniukų ir nuožmiai nužvelgė pilkus tylius veidus. Neramiai pasikasęs ausį pirštu dūrė vienam berniukų į kaktą.
- Jis buvo tavo ūgio. Piemuo. Atsistok. Taip taip, vienas prie vieno. Lygiai toks pats nusmurgęs, liesas, silpnų kaulų. Sėsk, nestovėk, negaliu į jus žiūrėti. Susimąstykit – mes čia nesėdėtume, jei jis tą dieną būtų pasukęs ne prie rutulio formos akmens, o prie upelio. Jei tą dieną būtų liję, o ne plieskusi saulė. Jei valstietis nebūtų vieno grūdo neatsargiai švystelėjęs į griovį, kur išaugusį rugio stiebą nugraužė pelė, kuri pakliuvo katinui į nasrus, kuris, baidydamasis vežimo ratų nebūtų pasimaišęs elgetai po kojomis, kuris tada nebūtų pasukęs ne į Šiaurę, o į Rytus ir apsilankęs pas Kalvį. Jei nebūtų buvusi karšta diena, jis nebūtų paprašęs vandens, nes turėjo jėgų pasiekti švarų šaltinį ir jei Piemuo nebūtų pasibjaurėjęs elgetos dvoku, jis nebūtų, norėdamas apeiti pasukęs prie riedulio. Tai kas kaltas? Valstietis? Derlinga žemė? Rugys? Pelė? Katinas? Vežimas? Elgeta? Kalvis? Saulė? Kas būtent kaltas? O gal reikėtų žiūrėti dar anksčiau? Į tuos laikus, kai žemę ištisai raižę žaibai? Kas sugebėtų atsakyti?


Piemuo, prisiglaudęs prie šalto riedulio šono, įkvėpė pilna krūtine. Oras kvepėjo viržiais, samanomis, juoda žeme ir vos juntama šaltinio drėgme. Kažkas giliai pažįstamo ir pamiršto. Lyg pačiu sąmonės krašteliu kabintum kažkurį atsiminimą, bet jis vis nuplaukdavo, palikęs lengvą, vos juntamą malonų aromatą. Kažkas šilto, kvepiančio, gaivaus, malonaus...
- Ką čia veiki. Čia mano.
Piemuo dėbtelėjo į šalia stovinčią mergaitę, kurią girdėjo ateinant dar iš toli, bet paslapčia tikėjosi, kad ji taip ir praeis pro šalį. Dailūs pirktiniai bateliai, lininė suknelė,  net gi kaspinu perrišti plaukai. Lyg paklydusi, nužengusi iš vieno atvirukų, kabančių virš Kalvio pačios lovos.
Piemuo nužvelgė savo purvinas basas pėdas, su prilipusiais žemės grumstais, paprastas drobines kelnes ir tada vėl dėbtelėjo į mergaitę.
- Čiuožk iš čia.
- Čia mano, -piktai atsikirto mergaitė, -mano vieta.
- Rupūžę tau raudoną, o ne tavo. Niekada tavęs čia nemačiau. Štai, žiūrėk, - jis atsistojo ir pirštu dūrė į ryškią dryžę akmens apačioje, - matai, mano ženklas. Vieta mano.
- Mano, - nebe taip užtikrintai, bet taip pat atkakliai atsikirto mergaitė ir piktai suspaudė kumščius, - pasakysiu broliams, bus blogai.
- Ffff, bijau aš tų brolių. Šunims šėko pjauti tegul eina.
- O tu labai jau keiktis greitas. Burną vandeniu išsiplauk.
- Eik šunų šukuot.
- Kad tu suruktum.
- Kad tu staugdama nueitum...
- Kad tau liežuvis kuolu atsistotų, kad tave per krūmus perkruštų, kad tu susirauktum kaip blauzdine ir tau žalčiai vėdarus iškapotų.
Piemuo nutilęs pritariančiais švilptelėjo ir kiek padvejojęs, šiek tiek atsitraukė į šoną. Mergaitė, nieko nelaukdama pastatė ten koją ir piktai susiraukė.
- Dabar mano.
- Kas taip keiktis išmokė?
- Bernas, -nuraudo mergaitė, - tik niekam nesakyk.
- Kad man liežuvis nupūtų jei pasakysiu, - pažadėjo Piemuo, - na tiek to, gali pabūt irgi čia. Karšta.
- Karšta...
- Štai, matai, tarp žolių. Šaltinėlis. Dar mažas, neužaugęs. Bet gaivus. Galima gerti.
- Negalima, neleidžia...
- Pagalvok tik, -nusišaipė Piemuo ir praskleidęs žolę godžiai nurijo kelis gurkšnius šalto, dantis geliančio vandens, - gardumėlis neišpasakytas. Gali ir toliau saulė kaitint. Jau nebebaisu.
Mergaitė nusibraukė džiūstančias lūpas, neramiai apsidairė ir, neiškentusi pasilenkė ir, atsargiai delne surinkusi šaltinio vandens saują, godžiai nurijo.
- Daug negerk iškart. Siurbtelėjai, palauk, palik ir Žemei. O tai Šaltinis supyks  ir visai pasislėps. Ir netrypčiok taip kojomis, negąsdink. Matai, kad jaunas, baidosi nepažįstamų. Mane tai jis gerai pažįsta, visai nebijo, - išdidžiai tėškė Piemuo į jį nepatikliai spoksančiai mergaitei, - o kiek jis man pripasakoja. Jo viena koja čia, o kita – už kalvos. Daug suvaikšto per dieną, lašas šen, lašas ten. Niekam negaili.
- Šaltinis nekalba.
- Kiti Šaltiniai tyli, nes suaugę darbais apsikrauna, neturi kada sustot, pašnekėt. O šis jaunas visai, turi laiko į valias. Gal kada supažindinsiu ir tu su juo galėsi pašnekėt.
- Ar tikrai, -džiaugsmingai išpūtė akis mergaitė.
- Kuo tikriausiai, -uoliai sulinksėjo Piemuo pirštais suraitydamas nesuprantamą ženklą, - tik turėsi ateit kasdien, palengva ir susipažinsit. O tada kai jau prašnekės, nesustabdysi. Juk- Šaltinis.


- Nekalta, gražu, miela, jauku, - sunkiai, lyg spjaudamas, pasakė Senis, - tuos žodžius pamirškit, išplėškit iš galvos ir niekada nekartokit, net sapnuose. Jums jų neprireiks. Tai -atgyvena, niekam nereikalinga kliūtis, kuri tik trukdys. Nebėra šių žodžių, kaip nebėra Saulės, dangaus, juoko... ar žinot kas yra juokas, netikėliai? Nežinot. Na ir gerai. Ar žinot kas yra gailestis? Jis jums tik trukdys. Kai Varnai kapos jūsų draugo krūtines, turėsit išstumti visus tuos, niekam tikusius, jausmus. Turėsit bėgt. Ne kovot, ne pasilikt, ne gintis, o bėgt. Kiek kojos neša. Prie artimiausio šviesos šaltinio, tebūnie tai tebūtų pilnaties atspindys purviname vandenyje. Bėgti ir neatsigręžti. Nes kai atsigręšit, sudvejosit. Ir mirsite tokia pačia kraupia mirtimi. Jūsų kūnus sudraskys, o vėles praris. Tapsite niekuo. Tuštuma. Bet tais laikais viskas buvo kitaip. Gal, jei jiedu nebūtų susitikę, viskas būtų kitaip. Kas žino.
Senis vėl priėjo prie lango. Kelis kartus trūktelėjo už rankenos, tikrindamas ar gerai užsklęsta. Piktai pagrūmojo pirštu tamsai. Tyliai niurnėdamas apėjo berniukus ratu. Perbraukęs delnu lygiai suleistus sienojus ir tarp jų tvirtai suglaustas samanas, atsikrenkštė.
- Šaltiniai tais laikais dar kalbėjo. Bet su jais ne visi norėdavo šnekėti. Vieni tuo tiesiog netikėjo, kitiems neužtekdavo kantrybės. Bet tik ne Piemuo. Jiedu šnekučiuodavosi. Galbūt ne kasdien, bet gana dažnai. Šaltinis tais laikais buvo gaivi, vėsi, draugiška versmė. Ar žinot kaip dabar atrodo Šaltinis? Kraujo raudonumo banga, kuri jus pačiups ir sutraiškys tarp akmenų, dar ilgai bjauriu juodu liežuviu laižydama jūsų niekam tikusių kūnų likučius nuo dugno. Ir pamps. Kaip stora, peraugusi erkė. Kažkada išpamps iki tokio dydžio, kad pasieks dangų ir jį praris. Ir tada pasauliui ateis galas. Tad, atsiminkit – niekada, kartoju, niekada neklausykit Balso Tarp Žolių. Ar supratot, netikėliai?
Berniukai uoliai, kaip vienas, sulinksėjo.


Piemuo, parėmęs smakrą į kelius, žiūrėjo priešais save. Prieš kelias akimirkas pasirodęs jaunas mėnulis vėl suskubo pasislėpti už debesų klostės. Ore sklandė vėstančios žemės kvapas. Tyliai dūzgiantys mašalai vienu debesiu šoktelėdavo artyn ir vėl atšokdavo, supdamiesi gaivaus vėjo bangose.
Tamsoje viskas įgavo pilkas, vienodas spalvas – pilka žolė ir joje miegantys svirpliai, pilkas, vos vos blizgantis, upeliukas, pilka žemė, pilkas miškas.
Irzliai suraukęs nosį jis nesmarkiai kumštelėjo mergaitei į petį.
- Viena baladojies Devynių Šiaudų naktį. Visai iš proto išėjusi.
- Baisus čia dalykas... kokia naktis?
- Devynių Šiaudų, -kantriai pakartojo Piemuo ir, pamatęs, kad mergaitė nesupranta, numojo ranka, - et tiek to.
- Ar šiandien vėl galėsiu su Šaltiniu pasišnekėt?
- Ne, šiandien jis turi kitų darbu. Eime, parodysiu kai ką įdomesnio.
Piemuo atsistojęs paskutinį kartą nužvelgė tamsą ir timptelėjo mergaitę paskui save. Basos pėdos grimzdo giliai į minkštą žemę, paviršiuje vėsią, o apačioje vis dar šiltą.
Jiedu, susikibę delnais,  peršoko negilų siaurą upelį, išgąsdindami krūvą varlių ir juokdamiesi nubėgo per pievą. Naktine rasa pasidengusi žolė švelniai glostė kojas.
Bet kuo arčiau Sengirės, tuo mergaitės žingsniai vis trumpėjo. Piemuo sustojęs klausiamai ją nudelbė.
- Aš ten neisiu.
- Kodėl? -išpūtė akis Piemuo.
- Ten negalima.
Mergaitė neramiai sutrypčiojo vietoje, mindydama gležnus ramunių žiedus.
- Tau nieko ten nenutiks. Pažadu. Eime.
- Ar tikrai? Niekas neina į Sengirę.
- Nes yra kvaili ir akli. Ar tu kvaila?
Įsižeidusi mergaitė papūtė lūpas ir papurtė galvą.
Sengirė juos pasitiko tyla ir tamsa. Piemuo koja nubrėžė brūkšnį žmogaus kojų neliestoje žemėje ir stipriau suspaudė mergaitės delną.
- Štai. Linija. Bet šiukštu niekam nepasakok. Kitiems nereikia žinoti. Ar pažadi? Aš tai tau pažadėjau kad nieko nenutiks.
Sulaukęs pritariamo linktelėjimo jis giliai įkvėpė ir žengė į tankmę. Ir vėl apglobė jį švelnus, svaiginantis kvapas. Smilkiniuose sutvinkčiojo gyslos, o veidą išmušė raudonis. Viskas buvo iki skausmo pažįstama – grubios šakos, braukiančios per pečius, dygi aukšta žolė. Tik niekaip negalėjo suprasti iš kur visa tai žino.
Einant žvėrių išmintu, vos pastebimu takeliu, mergaitė kelis kartus neramiai timptelėjo Piemeniui už rankos, o jam nereaguojant, pasistiebusi tyliai sušnabždėjo.
- Kažkas... už medžių.
Piemuo, atsitokėjęs iš savo svajų apsidairė ir nusijuokė.
- Kipšai, nekreipk dėmesio. Jie tavęs bijo labiau nei tu jų.
Mergaitė nepatikliai apsidairė, bet anaiptol nenusiramino. Už medžių šmėkščiojo aukštos juodos figūros raudonomis akimis ir aštriai, priekin užsiraičiusiais ragais. Sutikę mergaitės žvilgsnį jie pasislėpdavo už kamieno ir po kelių akimirkų plika galva kyštelėdavo kitoje medžio pusėje.
- Matai tuos ragus? Jie jais žemę knisa ir renka lervas bei šaknis. Kartais įsliūkina į namus, bet labai retai. Nugvelbia tai kiaušinių porą, tai duonos kampą ir tuoj pat pabėga. Bijo jie žmonių ir šiek tiek nemėgsta. Dar nuo tų laikų, kai juos galabijo kas netingi – šaudė, smaigstė, durstė. Tai ir dabar, matai – stebi atsargiai, nes be galo smalsūs yra, bet nelenda.
Mergaitė nepatikliai nužvelgė Piemenį – apdriskusį, nusmurgusiomis kelnėmis, purvinu veidu, niekaip negalėdama suvokti iš kur jis tokius dalykus žino. Net Senolis kaime, ir tas tiek nesugebėdavo paporint.
- Eime greičiau, nestoviniuok, o tai nepamatysi.
Ko ji nepamatys, Piemuo taip ir nepaaiškino, tik, stipriau suspaudęs žastą, nusitempė žvėrių išmintu taku gilyn į mišką.
Seni, storu kerpių ir samanų patalu apsikloję, medžiai nepatikliai, giliomis žaliomis akimis stebėjo du nubėgančius vaikus. Bet, nepajutę pavojaus, paniro į savo gilius apmąstymus.
Nurimo ir pabaidytas tetervinas, besipuošiantis vestuvinėmis spalvomis. Giliai ūktelėjęs apuokas įsmeigė akis į strykčiojančius kaukus, kurie, kaip visada nieko nepastebėję, sukosi grybų rate.
- Štai, žiūrėk. Tik tyliai, labai tyliai...
Kur baigėsi šaltinis, miško properšoje tyvuliavo juodas ežerėlis, blizgančiu paviršiumi atmušantis pilnaties spindulius. Nendrėse tylia kurkė varlės, sekliame pakraštyje vandenį drumstė smulkios žuvelės.
Pievoje, tokioje lygioj, lyg ką tik būtų nušienauta, ratu sukosi būrys žiburių. Vieni -gelsvi, kaip saulė, kiti – tamsūs, kaip ežero vanduo. Pilki, šviesūs, spalvoti.
Mergaitė klausiamai žvilgtelėjo į Piemenį.
- Ar gražu?
- Gražu... kas čia?
- O ką tu matai?
Mergaitė žiojosi pasakyti, kad temato būrį šviesu, bet nutilo. Žiburiai sumirguliavo ir įsisuko pašėlusiu greičiu.
Labai trumpą akimirką ji išvydo pamirštus prisiminimus – kai pirmą kartą praplėšė akis, kai pirmą kartą atsistojo ant dar silpnų kojų, kai ištarė pirmus žodžius. Prisiminimai žybtelėjo vienu stipriu ir ryškiu žybsniu. Vos per trumpą akimirką mergaitė išvydo viską, ką tik kada buvo regėjusios jos akys.
- Oho, -ji giliai įkvėpė gaivaus oro i atsisėdo ant žemės.
Miškas sudrebėjo ir orą suvirpino iš gelmių sklindantis ritmingas, duslus kalimas. Žiburių ratas išskydo ir švieselės nedarniai pasklido po pievą.
- Mums laikas.
- Bet aš dar noriu pasilikti, -irzliai atsikirto mergaitė, niekaip negalėdama atitraukti akių nuo šviesų.
- Eime, -piktai užginčijo Piemuo ir timptelėjo ją paskui save, - nebent nori kad tave įtrauktu Akivaras.
Mergaitė nepatikliai nužvelgė juodą ežero paviršių ir, nusprendusi, kad tikrai nenori sušlapti toje kraupiai mirguliuojančioje baloje, atsistojo.
- Bet juk dar atsivesi čia?
- Atsivesiu. Gal.
- Prižadėk.
- Prižadu. O dabar paskubėkim. Su Kriviu ne juokai. Neišeisim iki pirmų iki pirmų gaidžių, bus bėdų ojojoj kiek. 
Ir, lyg pritardamas Piemens žodžiams, gausmas Sengirės gilumoje, suskambo dar gūdžiau ir smarkiau. Sutraškėjo lūžinėjantys sausuoliai ir mergaitė akies krašteliu dar spėjo pamatyti aukštą, liesą, elnio ragais pasidabinusią figūrą, tiesiančią link jų rankas.


Senis tylėdamas kasėsi ryškų rumbuotą randą ant kaklo. Užvertęs galvą įsispoksojo į nelygiai suleistus rąstus ir juose tyliai besikuičiančius vabalėlius.
- Ar aš jau pasakojau ... ak, taip, pasakojau. O apie Krivį dar per anksti pasakoti. Tą istoriją išgirsit vėliau.  Ar žinot, kuo aš norėčiau būti? Paprastu žemdirbiu. Turėčiau kelias telyčias, avių, žąsų pulką, vištų ir gabalėlį žemės. Daug nereikia. Užtektų gabalėlio. Kelčiausi anksti, taip anksti, kad nesuprasčiau -ar saulė ką tik nusileido ar jau brėkšta. Mėgaučiausi rytine rasa, kojas sumerkčiau į vėsų kūdros paviršių. Klausyčiausi rytinių paukščiu giesmių. Ar žinote, kad paukščiai vienaip gieda ryte ir visaip kitaip vakare? Ne? Tai dabar žinot. Bet...
Senis iškėlė ranką į viršų ir staigiai nuleido žemyn, delnu kirsdamas orą.
- To nebus. Niekada. Visi jūs mirsit kraupia, stingdančia mirtim. Galvojat, kad to nebus? Visi taip galvoja. Nepuoselėkit tuščių  ir kvailų minčių. Pusė jūsų nesulauks ir metų galo. Kita pusė... na, ką gi, gal dar šiek tiek pagyvens. Tad geriau būkit tam pasiruošę. O galėjo būti kitaip. Mergaitė grįžusi niekam nepasakojo apie Sengirę, net gi sumelavo, pasakė, kad išsitepė arklidėje nes labai norėjo pabandyti pajodinėti kaip suaugę žmonės. Tėvas, tuo labai apsidžiaugęs, sekančią dieną pats ją ėmė mokyti jodinėti. Ar kas nors žinojo apie Piemens ir mergaitės susitikinėjimus? O gi Kalvis. Kuris, būdamas šiek tiek kvailokas, viską nurašydavo vaikiškiems žaidimams ir galvojo, kad juodu, pasiekę Sengirės pakraštį, apsisukę grįždavo atgal. Visai kaip jis, kai tebuvo paikas berniūkštis. O tereikėjo vieno žodžio ir viskas būtų nutrukę. Mergaitė tuo metu į Piemenį težiūrėjo, kaip ir ganėtinai įdomų žaidimų draugą, o Piemuo su niekuo nedraugavo ir jam be galo norėjosi bent kažkam parodyti Sengirės stebuklus. Jei gėlei leidi nevaržomai stiebtis, ji pražysta. Ir kai mergaitės tėvas pagaliau sužinojo ją besibičiuliaujant su Piemeniu... ką gi, buvo per vėlu. Ar jis liepė nustoti susitikinėt su tuo purviniu berniūkščiu? O taip. Ar pyko ir žadėjo pylos? Ir dar kokios. Bet, norint kad gėlė nepražįstų, reikia išrauti ją dar visai mažą.
2018-08-02 14:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 21:21
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-17 14:30
Flax
Gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 13:29
Meškiukas
Na kas jums su tais ragais :( ragais puosdavo visi -sumerai, egiptieciai, slavai, afrikieciai, krikscionys ir tt. Nera ne vienos tautos, kuri neturetu raguotu personazu. Ir kode? O gi todel, kad ozio/elnio ragai simbolizavo glaudu rysi su gamta. Va taip va. kad jau skeliau tai jau skeliau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-14 11:22
Nukainotas
Čia jau iš tų atvejų, kai ryte ryji istoriją nebematydamas trūkumų. Beje, tas su elnio ragais tai tikriausiai iš Robin Hood'o :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-13 10:47
Fake_writer
Na ir dėjai tu čia epopėją :)
Moki tu rašyt tuo: pasakos prie laužo stiliumi. Gal kiek ir per daug užsižaidi kartais ir galėtų būt trumpesnis, bet atmosfera labai paveiki.
Prasprūdo porą detalių ne iš tos operos, bet šiaip puiku.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-10 06:19
sesė mėta
Och, kaip visiem patinka tos figūros su elnio ragais! :)
Labai man patiko. Ne tik, kad gi aš šiaip vis dar planuoju stot į Meškiuko fanų klubą, bet šitas tekstas gi ir šiaip toks mitologinis :). Tiesa, redakcijos jam vis dar trūksta. Ne tik kad gramatinių klaidų visokių, bet dar ir tokių smulkių neatitikimų radau. Pvz Kalvis sako, kas sengirėje nėra gyvūnų, Piemuo joje jau eina gyvūnų išmintu taku (nebent čia specialiai?).
Lauksiu labai kas čia bus toliau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-05 20:12
lllllllll
Gana kokybiškas tekstas. Ypač vykę aplinkos aprašymai ir įvedimai į scenas. Senis kiek priminė tokį lengvai nupušusį Patrimpą iš neseniai skaitytos istorijos :)
Įdomu, gal yra daugiau netilpusių į formatą, nes ir man nu niekaip pasaka nepaėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-05 09:38
Meškiukas
Cerera, rasiau konkursui bet emiau netilpt i remus :) tad tiesiog toliau viskas taip kaip norejosi kad butu. Ne romanas, zinoma, bet vis tiek siek tiek ilgelesnis nei pasaka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-03 10:29
cerera
Aaa, radau. Ieškojau, kur apie velnią, o jis, pasirodo, Sprigtu užvadintas.

Na bet jau tie tavo dialogai :-))

- Ffff, bijau aš tų brolių. Šunims šėko pjauti tegul eina.
- O tu labai jau keiktis greitas. Burną vandeniu išsiplauk.
- Eik šunų šukuot.
- Kad tu suruktum.
- Kad tu staugdama nueitum...
- Kad tau liežuvis kuolu atsistotų, kad tave per krūmus perkruštų, kad tu susirauktum kaip blauzdine ir tau žalčiai vėdarus iškapotų.
Piemuo nutilęs pritariančiais švilptelėjo ir kiek padvejojęs, šiek tiek atsitraukė į šoną. Mergaitė, nieko nelaukdama pastatė ten koją ir piktai susiraukė.

:D:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-03 09:45
cerera
Ech, Meškiuk, jau buvau pamiršus, kaipgi tu vis dėlto gražiai rašai…Tiesiog kaifavau skaitydama, norėjau sakyt, kad primena man kažką iš tavo senesniųjų, bet taip ir nesupratau, ar man vaidenasi, ar tu ten prasitrynęs nemenkai…?
Pasakojimo forma dar labai patiko. Čia gal konkursui rašei, bet netilpai į terminus?
Tiesa, personažai liuksiški - visi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą