Bylojimas apie Jonavos pradžią

Vieną kartą Europos vidury gyveno pirklys ir turėjo du sūnus. Kaip tik tuo metu jam gimė trečias sūnus, bet su didelėm ausim. Pirklys pavadino jį Jonu ir taip prabėgo dešimt metų.
Žiūrėjo, žiūrėjo pirklys į savo Joną, čiupinėjo jo ausis ir nieko kito negalėjo sugalvoti, kaip tik leisti į mokslus. Toks gležnas, skundėsi tėvas, prapuls prekyboje... O dar tos ausys!..
Nuėjo pirklys pas jėzuitų vyriausiąjį ir paprašė, kad šis paimtų Joną rašto mokyti. Gal išaugs geras bažnyčios tarnas, sakė?

Vienuoliui patiko guvus vaikėzas.
Bet kuo daugiau Jonas mokėsi, tuo dažniau žiūrėjo pro vienuolyno langą. Kuo dažniau žiūrėjo pro langą, tuo labiau norėjo pro jį iššokti.
Ir iššoko Jonas vieną kartą pro vienuolyno langą, ir nuėjo tiesiai pas tėvą, ir puolė jam į kojas:
- Atleisk, tėve, - sako, - negaliu aš bažnyčiai tarnauti... nebūsiu aš nuolankus Dievo tarnas... akys pačios po mergų undarokais lenda... oi, negaliu!..
O tie abudu, vyresnieji, ėmė kreivai žiūrėti į trečią savo brolį, atseit, laikai sunkūs, o čia dar anam kažko reikia...
Tėvas pripylė kapšą auksinių su Vazos atvaizdu, pakinkė geriausią savo kumelę ir pliaukštelėjo jai per šikną:
- Su Dievu, sūnau!
Ir išsiuntė pirklys jaunėlį į Vilkmergę, pas tolimą giminaitį, tokį nusidainavusį Spielskį. Gal, sakė tėvas, prilipsi jo dvare?

Vakare Jonas prijojo pusiaukėlę ir mato: kitoje upės pusėje bažnyčia riogso, o aplink ją kaimas išsibarstęs. Perplaukė Jonas upę ir nujojo į kaimą, ir ėmė ieškoti smuklės, ale niekur neranda. Pro šalį kaip tik jauna graži merga eina didelę savo krūtinę atstačiusi ir spokso į Jono ausis. O Jonas žiūri į mergos papus ir klausia:
- Tai kur čia pas jus rasti smuklę? Noriu, pailsėti, išgerti ir šiaip prasiblaškyti.
- Nėra, - sako merga. - Mūsų kaime nėra smuklės.
- Tai kaip jūs linksminatės, kaip išdykaujate?
- Mes niekaip nesilinksminam. Mums bajoras Skorulskis neleidžia savo žemėje išdykauti.
- O man nusispjaut į bajorą Skorulskį! - sušuko Jonas. - Aš - laisvas miestelėnas!

Ir pasisodino laisvas miestelėnas Skorulskio baudžiauninkę ant savo kumelės, ir perplaukė jiedu į kitą krantą, į grafo Kosakovskio žemes, ir išsitraukė Jonas iš krepšio pūslę degtinės, lašinių paltį ir kitokių daržovių, ir lėbavo jiedu ant aukšto Neries kranto iki paryčių, o mėnulio šviesoje galėjai įžiūrėti, kaip iš jaunos baudžiauninkės krūtinės kyšo didelės Jono ausys...

Rytą laisvas mietelėnas trenkė savo kepurę į žemę, parodė špygą bajoro Skorulskio pusėn ir dar garsiau sušuko:
- Toj vietoj, kur dabar guli mano kepurė, - duodu ją prišikti, - stovės didelė smuklė ir aš čia su savo Joniene gyvensiu per amžius!

O po trijų šimtų metų pas mane atsibastė  toks senas piligrimas, kažkada asmeniškai pažinojęs smuklininką Joną. Kaip jis nustebo ir apsidžiaugė, toje vietoje, kur kadaise laisvas miestelėnas trenkė savo kepurę žemėn, išvydęs didelį miestą. Bet dar labiau nuliūdo neradęs jame Jono smuklės.

Mes gėrėme su piligrimu visą naktį ir jis man pasakojo nuostabias istorijas apie Joną, Jonienę ir visus jų šešiolika vaikų: Jonukus su Janytėmis, ale ir Janėmis bei Jonais.