Sugrįžimai

Vieną dieną, turbūt jau po Kūčių,
lyg tyčia kai manęs šičia nebuvo,
pro pravirą langą įlėkė žvirblis
ir sulesė maistą – nelietė tik traškučių
ir varškės iš šaldytuvo.
Vakarop vėl sugrįžo. Turbūt likučių?
O gal pasibūti? Paguosti. Sielą palesinėti?
Nors greičiausiai – netyčia.
Pažiūrėjom vienas kitam į akis kaip seni pažįstami – 
atgailos nesimatė anei trupučio.
Bet tuščia jos. Ir viso labo, žvirbleli.
Pasirašom bendro gyvenimo sutartį ant lapo.
Esu atlaidus kaip moko bažnyčia,
gersime nuo šiolei kavą kasdien kartu,
bet jau be krupniko ir saldžių kepinių.
Už tai gausime abu atlaidų – tu trupinių,
o aš – atleidimą nuo žmogiškų klaidų.
Tik kažkaip liūdna ir apmaudu – 
norėčiau dažniau grįžti į namus,
bet niekaip negaliu išvengti kapinių.