ilgiuosi rytais ašarojančių pienių,
besisukiojančių saulės link jų žiedų,
žavėjusių paprastumu taip neilgai,
taip, kad ir vėl neįvertinta likai–
piene, žemės motinos atvaizde mielas,
pagerbta tu tarp mūsų ir pagerbtos tavo seserys žavingos,
negaliu atsigrožėti jūsų nekaltom akim,
saulėleidžiu vystančiais skaisčiais veidais.
piene, mėnesienos vaike švelnus,
trokštu just naivią viltį išsyk,
kol neišpustė paskutinių jausmų vėjy,
kol nepasiduoti gali,
kol ko ilgėtis turi,
kažko, kuo gali tikėti
ką su dangum, saule ir mėnuliu susieti
Yra vietų, dėl kurių aš galiu pasakyti, kad šis eilėraštis man patiko. Yra vietų,kurios nepateisino vilčių perskaityti emocingą kūrinį, kai autorė nebijo apnuoginti dalelės savojo aš, nesigėdija savo jausmų. Todėl, pirmos keturios eilutės sužavėjo savo jausmingumu. Likusios nuliūdino, kadangi tai tik pasakojimas, be jausmų be emocijų. Vidinė pozicija pasiekia skaitytoją ne per deklaratyvų jos išdėstymu, bet per vaizdinius, sukeliančius skaitytojo vidines emocijas. O tokių vietų šiame kūrinyje mažoka. Bet vis tik, tai eilėraštis.
Yra yra poetinių švystelėjimų. Tik norisi atmesti, išvalyti nuo pertekliaus žodžių, kurie sunkina ir tirpdo ribas tarp eil. ir paorato kalbėjimo. Rašykit, ir rašymas gerės.