Nachmanidas jūroje

בס“ד

NACHMANIDAS JŪROJE
Šiandien yra 28 diena, Tamūzo mėnuo, 5778 metai. Šią naktį mirė mano močiutė - Genutė Vazgienė, Šialių mieste. Rytoj ją palaidos Kėdainiuose. Myliu savo močiutę, liūdžiu, gedžiu jos. Skiriu šį tekstą jos atminimui.

(5023 (1263) metais Nachmanodinas buvo priverstatas Ispanijos karaliaus Jakob I dalyvauti dispute su krikščionimis dėl religijos pagrindų, krikščionių argumentai buvo sutriuškinti. Po dviejų metų Rambanas buvo apklatintas, kad jis keikia krikščionių tikėjimą, todėl išminčius buvo priverstas bėgti iš Ispanijos. Du metus truko jūrinės kelionės. 5027 (1267) metais Eliulio mėnesį, 9 dieną Išminčius atvyko į Ako miestą.)

Pirma scena
(Prekybinis laivas plaukia Viduržemio jūrą. Tolumoje matosi Israelio žemės krantas. Artėja prie Ako miesto. Denyje sėdi judėjų piligrimai iš Egipto. Nachmanidas ruošiasi kalbai.)

I PILIGRIMAS
Rambanas – žymus senolis, išminčius iš Žeronos. Dar kai Nachmanidas buvo mažas, apie jį pasakė kabalistas Rabi Azriel bar Šlomo: „tau reikia mokintis kabalą, nes tavo siela turi šventas šaknis. Matau, kad kada nors tu nusipelnysi pakilti į šventą žemę. Būsi Jerušalaime ir tave aplankys pranašas Elijahu“. Dalis to, ką pasakė kabalistas išsipyldys už kelių valandų, nes vakarėjant pasieksime Ako uostą.

II PILIGRIMAS
Senolio mokytojas buvo Rabi Jehuda bar Jakov iš Provanso, genialus kabalistas. Kartą ant Rabi Jehudos bar Jakov užsirūstino krikščionių bažnyčios vadovybė. Ispanijoskaralius ir šventikai nusprendė nubausti judėjų išminčių. Sučiupo ir po ilgo tardymo nusprendė sudeginti gyvą. Nuosprendį ketino įvygdyti šabo išvakarėse. Penktadienį ryte, savo mokytoja aplankė Nachmanidas. Su ašaromis atsiveikino su mokytojumi.
- Ko verki? – Nustebęs paklausė Rabi Jehuda bar Jakov.
- Nes tu kalinamas... o vakare ruošiasi tave nukankinti. – Atsakė Nachmanidas.
- Nesijaudink. Viskas bus gerai. Nieko šiame pasaulyje< Visagalis, nedaro šiaip sau. Viskas į gerą... Prašau nusiramink, nesijaudink dėl manęs. Eik namo ir pasiruošk Šabo šventei. Aš būtinai vakare pas tave ateisiu, padarysime kartu kidušą. – Tą vakarą karaliaus kareiviai atvedė išminčių į pagrindinę miesto aikštę. Šventikai perskaitė mirties nuosprendį. Ilgai kalbėjo ir aiškino miniai, kad sudeginti judėjų išminčių yra šventas darbas. Užvedė pasmerktajį ant malkų krūvos. Pririšo prie stulpo ir sudegino. Šabui prasidėjus Nachmanidas sukvietė namiškius prie stalo. Paėmė taurę su vynu ir pradėjo sakyti kidušą. Į duris pasibeldė ir įėjo Rabi Jehuda bar Jakov.
- Mokytojau, jus gyvas! – nustebo Nachmanidas.
- Taip, juk sakiau, kad ateisiu daryti kidušą.
- Kaip pavyko išgyventi. Man pasakojo, kad įmetė į ugnį?..
- Ne mane įmetė į ugnį, o golemą. Aš jį sukūriau, Kūrėjui leidus, naudodamas žinias, kurias gauvau studijuodamas Toiro, talmudą ir kabalos knygas. Padariau, kad golemas būtų panašus į mane. Taip pat paprašiau Kūrėjo, kad apakintų kareivių ir minios sąmonę, ir kad jie manęs nematytų, nepastebėtų. Jie nusitempė golemą, o aš ramiai atėjau pas tave.
Po šios istorijos Nachmanidas pradėjo rimtai studijuoti slaptą Toiros mokslą pas kabalistą iš Vokietijos Rabi Elezar Rokeach.

I PILIGRIMAS
- Paprašiau Rabi Nachmanido, kad pamokytų mus apie Toros paslaptis. Jis šyptelėjo ir pasakė: „patariu tau nesistengti suprasti, tai ką pasakysiu, vadovaudamasis tik logika ir racionaliu mąstymu. Užtikrinu, kad nesuvoksi iki galo mano žodžių, o tai ką suprasi, tai nebus tai, ką turėjau omenyje. Kalbėsiu žodžiais, bet esmės neįmanoma perteikti tik žodžiais. Tik mano lygį pasiekęs išminčius supras, ką turiu omenyje. Nes tik chacham mekubal, kuriam iš lūpų į lūpas buvo perduotas žinojimas, gali perduoti, o mekubal mevin, (suprantantis mokinys) kuris iį esmės pats yra išminčius, tik jis gali suprasti, priimti ir teisingai interpretuoti žinojimą, gatą prie sinajaus kalno. Mošė, mūsų mokytojas, gavo šį žinojimą iš Kūrėjo ir perdavė mokiniams. Šis žinojimas buvo perduodamas iš kartos į kartą ir štai skamba mano lūpose. Pasakysiu kelis žodžius, bet nenusimink, jei protas nesupras.

II – scena
(Laivo denis. Nachmanidas dėsto paskaitą. Gausus piligrimų burys sėdi ant denio. Sudetingesnes vietas paaiškita kiti išminčiai.)

NACHMANIDAS
... Mūsų mokytojas Moše, užrašė knygą, kuri vadinasi Toiro, kurią padiktavo Kūrėjas prie sinajaus kalno. Kodėl Toiros knyga prasideda žodžiais: „Berešit boro Eliokim et hašomaim veet haorec“?

TURGEMANAS
„Pradžioje Visagalis sukūrė dangų ir žemę“, taip skambėtų sakinys mūsų kalboje.

NACHMANIDAS
Klausymas: kodėl Kūrėjas neįsakė užrašyti Toiros pradžią, tokių būdu: „Ir kalbėjo Ašemas visus šiuos žodžius Mošei, ir įsakė užrašyti: „Pradžioje Visagalis sukūrė... “ ir t., t?
Atsakymas: nes Mošei buvo liepta užrašyti Toiro, ne nuo savo vardo, o trečiuoju asmeniu. Ir visose vietose kur Mošė paminėjo pats save, jis tai užrašė trečiuoju asmeniu. Tarsi rašytojas pasakojantis istoriją iš šalies.

I PILIGRIMAS
O kodėl Toiro užrašyta būtent tokiu būdu?

NACHMANIDAS
Toiro jau egzistavo prieš sukuriant fizinę ir dvasinę realybę. Ji egzistavo kaip idėja, buvo užrašyta „juoda ugnimi ant baltos ugnies“.

TURGEMANAS
Todėl teisinga užrašyti būsimus įvikius iš šalies ir tarsi jau įvykusius, nes ten kur nėra erdvės, masės ir laiko ateitis ir praeitis randasi tame pačiame tapsme. Ten nėra ateities ir praeities. Viskas tarsi jau įvyko. Nors įvykių potencialas išsiverš į įvykių choricontą po Vieksmo pasaulio sukųrimo.
Midraše parašyta: „Kūrėjas kūrė visatą, Jis žiūrėjo į Toiro. Kas joje buvo parašyta, tą ir sukūrė. Bet tuo metu dar nebuvo erdvės, materijos ir laiko. Ant ko Toiro buvo užrašyta? Toiro buvo užrašyta ant baltos ugnies, juoda ugnimi. “ Ką šia alegorija norėjo išminčiai pasakyti išmintingas mokinys supras pats.

RABI ŠIMON BAR JOCHAI
Tuo metu kai Toiro buvo dovanota Israelio tautai, Ji buvo dovanota juoda ugnimi užrašyta ant baltos ugnies.

GEMARA JERUSALIM
Torio tai ugnis, užmaišyta iš ugnies ir duota iš ugnies.

TURGEMANAS
Taip išminčiai išreiškė alegorinę mintį... ką ji reiškia? Šios paslapties iki galo neatskleisiu. Savo pamąstymus pasilieku sau.

VILNIAUS GOANO MOKINYS
Balta ugnis talpino savyje Toiros paslaptis, o juodos raidės iš ugnies, - tai Israelio tautos dvasinės šaknys, tai jų sielos, o jos yra surištos su Visagaliu Kūrėju.

NACHMANIDAS
Mošė buvo tik raštininkas ir užrašė tik tą ką jam padiktavo Visagalis. Visa Torą, nuo pradžių iki pabaigos, padiktuota Kūrėjo.

TURGEMANAS
Babilono talmude parašyta: Kūrėjas, pašlovintas jis, diktavo Toiros tekstą, o Mošė kartojo ir užrašinėjo“.
NACHMANIDAS
Iš pradžių Kūrėjas Mošei išaiškino egzistencijos sukųrimo paslaptis (visko kas egzistuoja dvasiniame ir materialiame pasaulyje). Taip Moišei buvo išaiškinta, kaip Kūrėjas valdo egzistenciją.

TURGEMANAS
Mokytojas turi omenyje, kad Moiše gavo žinojimą, išaiškinimą apie visos egzistencijos esmę, žinojimą apie Kūrėjo egzistavimą, gavo supratimą apie Visagalio „savybes“, ir žinojimą kaip visa kas yra susiję ir priklauso nuo Kūrėjo. Taip pat Moišei buvo paaiškinta dvasinio pasaulio egzistavimo formos ir principai; taip pat apie žmogaus sielą, jo protą, koks žmogaus egzistavimo tikslas ir kas atsitinka su juo po fizinės mirties, arba dvasinės mirties.

NACHMANIDAS
Kūrėjas paaiškino Mošei apie Vistaos sukūrimą. Šis žinojimas buvo perduotas Israelio tautos išminčiams, žinojimas apie keturis materialaus pasaulio lygmenis.

TURGEMANAS
Rambanas paaiškino, kad Moše gavo mokymą apie procesus vykusius visatos atsiradimo pradžioje ir gamtos mokslus.

NACHMANIDAS
Materialus pasaulis sudarytas iš 4 lygmenų. I – mineralų pasaulis; II – augalų pasaulis; III – gyvų organizmų pasaulis; IV – kalbančios sielos pasaulis. Moišei buvo išaiškinta šių lygmenų sūkurimo tvarka, jų įpatingos savybės, potencialios galimybės, funkcionavimo būdai. Visos šios žinios užrašytos Toiroje, tiesiogiai, ar užkoduotos.
Mūsų išminčiai pasakė: „yra 50 visatos sukūrimo ir egzistavimo pažinimo lygmenų, visus juos Kūrėjas perdavė Moišei, išskyrus vieną“. Yra 50 tikrovės suvokimo lygmenų.
I – Negyvoji gamta – tai vienas lygmuo.
II – Augalų pasaulis – antras lygmuo.
III – Gyvų organizmų karalystės – trečiasis lygmuo.
IV – Kalbančios sielos sūkurimo paslaptis... toliau dangaus sferų pažinimo lygmuo ir visko kas yra visatoje.
Žodinė tradicija (kabala) aiškina, kad yra 50 minus vienas realybės pažinimo lygmenų. O 50 – tasis žinojimo lygmuo priklauso tik Kūrėjui. Ir nors pasakyta, kad yra sukūrta 50 lygmenų, visatai pažinti, bet vienas iš šitų lygmenų neperduotas sukurtiems.

RAŠI
Visi 50 pažinimo lygmenų buvo perduoti Moišei prie sinajaus kalno, išskyrus vienus, nes jis priklauso tik Ašemui.

MAARAL IŠ PRAHOS
Materialaus pasaulio įstatymai pastatyti ant skaičiaus „7“, o įstatymai dvasinio pasaulio, ant skaičiaus „7·7“. O 50 – pažinimo lygmenyje, suvokiama visos egzistencijos vienybė.

NACHMANIDAS
Apie 49 – skaičių Toira dauda užuomina prievolėje Oimer, ir prievolėje skaičiuoti Jubiliejaus metus... apie tai bus paaiškinta vėliau. Tegul bus tokia Kūrėjo valia, šlovė Jo vardui.
49 – realybės pažinimo lygmenys buvo perduoti mūsų mokytojiui Mošė. Visas pažinimas užrašytas Toiroje, arba tiesiogiai, arba užuomina, arba užkoduota su gematrija, arba užkoduota raidžių forma, arba perteikta per raidžių neįprastas formas, arba karūnėles virš raidžių, arba per taškus kuriuos pagal tradicija reikia užrašyti virš raidžių.
Pranašas Jechezkel atskeildžia paslaptis kaip Kūrėjas valdo realybę. Apie tai parašyta „Atvedė mane Karaluis į savo vidinius kambarius“. Ką turi omenyje šis alegorinis pasakymas? Kad visos žinios išvedamos iš Toiros.

RAV OVADJA SFORNO
Išsireiškimas „Karališki vidiniai kambariai“ turi omenyje Visatos sukūrimo paslaptis, taip pat kitos paslaptys kurių pagalba žmogus gali suprasti Kūrėjo ketinimus ir sumanymus. Pvz.: kodėl buvo sukūrta realybė; koks egzistencijos tikslas; kokia žmogaus rolė šioje realybėje.

TURGEMANAS
Ašemas perdavė žodinę tradiciją Mošei „iš lūpų į lūpas“. Midrašas aiškina, Visi pranašai buvę po Mošė, gavo pranašystės potencialią galimybę – nuo Sinajau kalno“. Apie tai užsimina Toira: „ne tik su jumis Ašemas sudaro sąjungą ir šį priesaikos susitarimą, ne tik su tais kurie stovi su mumis prieš Ašemą, Visagalį, bet it su tais kurių nėra šiandien su mumis“. „tie kurie stovi šiandien, čia“, tai tie kurie tuo metu jau buvo sukurti, egzistavo pasaulyje. O tie „kurių nėra šiandien“, - tai sielos tų, kurie bus sukurti ateityje, gims ateityje. Toliau Midrašas aiškina, kad kiekvieno pranašo siela (kuri materializuosis ateityje) gavo savo misiją tą momentą, kai buvo dovanota Toiro Israelio tautai. Ir dėl tos priežasties kiekvienos pranašystės šaltinis buvo sukūrtas būtent, tada kai Ašemas perdavė Toiro Israelio tautai, todėl pranašas Jecheskel negalėtų atskleisti Toiros paslapčių, jei ši išmintis nebūtų buvusi perduota Moiše, prie sinajaus kalno.
Todėl visi pranašai kurie pranašauja dalykus kurie prieštarauja Toirai, - jie yra melagiai. Net jei jis darytų daug stebuklus, bet pranašautų, kad Ašemas prideda, arba nuima bent vieną prievolę iš Toiros, - jis yra melagis ir pats Kūrėjas įsako tokį pranašą nubausti mirtimi. O jei paklausi, kodėl Kūrėjas leidžia tokiam melagiui egzistuoti? Atsakymas aiškiai išdėstytas pačioje Toiroje. Ašemas specialiai siunčia tokį melagį, kad išbandytų Israelio tautą, ar išliks ji ištikima Kūrėjui. Daug buvo melagingų pranašų, apsimetelių mašiachų. Matome, kad Israelio tauta išliko ištikima Kūrėjui iki šių dienų.

NACHMANIDAS
Karalius Šlomo, kuris yra pats išmintingiausias iš žmonių, gavo išmintį iš Ašemo. Visas jo pažinimas buvo gautas iš Toiros studijų. Ją mokindamasis Karalius Šlomo pažino visos egzistencijos paslaptis.
... dar viena tema kurią noriu išdėstyti – paaiškinti Kūrėjo vardų paslaptį. Toiro (visas jos tekstas) tai – Kūrėjo vardai. Turiu omenyje, kad žinant taisykles, tradiciją – visą Toiros tekstą įmanoma padalinti, sugrupavus raides, gausime skirtingus Kūrėjo Vardus. Taip pat yra Vardų, kurie užkoduoti Toiroje naudojant abriaviatūras ir gematrijas. Yra vardų sudarytų iš 72 raidžių. Jis užkoduotas vienoje iš knygos Šmot – dalių.

RAŠI
Būtent dėl tos priežasties, jei Toiroje trūksta vienos raidės, toks rankraštis tampa netinkamu.

NACHMANIDAS
Toiro buvo užrašyta juoda ugnimi ant baltos ugnies, būtent tokiu būdu, be tarpų tarp žodžių, visa ji buvo užrašyta kaip DIDYSIS KŪRĖJO VARDAS. O Moišė gavo Toiro su tarpais tarp žodžių, joje užrašytos prievolės. Taip pat Kūrėjas perdavė žodinę tradiciją, kad visą Toirą galima perskaityti kaip Visagalio Vardą. Kabalos žinovai nurodo, kad Torioje užrašytas „Didysis Kūrėjo Vardas“, tik padalintas į atskirus žodžius.

ZOAR
Visa Toiro, tai Kūrėjo Vardas ir nėra nei vieno žodžio, kuris nebūtų įtrauktas į šitą ŠVENTĄ VARDĄ.

NACHMANIDAS
Nesistenkite suprasti tai ką išgirdote, remadamiesi apmąstymais. Šios idėjosm suprasti, - reikalingos žinios, kurių neturite. Tik tie, kas visą gyvenimą paskyrė Toiros, talmudo, ir kitoms knygoms (perduodančioms žodinę tradiciją,) nusipelno, kad jam Kūrėjas atvertų žinojimą ir supratimą. Šį žinojimą ištikimai neša Israelio tauta, ir be šios tautos nėra pasaulyje tautos kuri žinotų šias paslaptis. Tegul būdna toks noras Dangaus, kad mūsų tauta sugrįštų į šventą žemę, kad būtų atstatytas Migdašas, ir kad mes ramiai galėtume tarnauti Kūrėjui.

(Nachmanidas pamoka baigė. Laivas iplaukia į Ako uostą. Keliaiviai skuba tvarkytis nešulius. Piligrimai apmąsto išgirstas mintis. Nachmanidas susirenka kuklią mantą ir ruošiasi pakilti į Šventą Žemę.)

... Vakar mirė mano močiutė.
Mane guodė draugai. Išgirdau kelias mintis kurios atrodo svarbios.
- Kai gimsta vaikas, jis verkia, nes atėjo į šį pasaulį. – Patapšnojęs man per petį pasakė Avraham Hinler iš Portugalijos. – Kai žmogus miršta, verkia artimieji. Pažiūrėk, visi, kas yra šiame pasaulyje verkia. O tie kas nueina į tiesos pasaulį linksmi.
- Pažiūrėk, kiek gerų darbū padarei šiame pasaulyje. Tai tikrai linksmina tavo močiutę, nes ji gali pasakyti, tai mano anūkas. – Pasakė David Dor Gal-Or iš Jemeno.
- Tavo močiutė pateko į tikrajį pasaulį, pagaliau jį paliko realybę kurioje daug melo ir blogio.
- Tikrasis pasaulis yra tik džiaugsmas, o šis gyvenis yra sielos mirtis. Siela buvo įkalinta kūno kalėjime. Pagaliau ji atgimė išsilaisvinusi iš kalėjimo.
Daug kalbų ir apgailėstavimų išgirdau. Truputėli guodžia. Galiu mokintis Toiro ir savo gerais darbais pagelbėti močiutės sielai. Žiūrėjau pro langą. Mačiau kalnų viršunes. O ant jų gyvenamus namus. Matau, kad mano pasaulis pasikeitė, jame trūksta mano močiutės. Žiūrėdamas į medžius, lapų šešėlius, skendančius paukščius – matau trūkumą. Tai mano subjektyvus išgyvenimas. Matau, kad aš nebetuks, koks buvau vakar iš ryto, prieš perskaitant laišką, kad mirė artimas žmogus. Uždegiau žvakę. Jos liepsna simbolizuoja sielą, nes parašyta, kad „Kūrėjo žvakė, tai - žmogaus sielą“...