Kiekviena meilė turi savo galą 2

Jau trys mėnesiai praslinko nuo to laiko, kai Ieva išėjo iš Motiejaus namų, bet niekaip neišėjo iš jo galvos. Iš kart po to sukrėtimo, kaip sako klasikai, Motiejus įkrito į alkoholio liūną.

Per tą laiką paštininkas Silva apie Motiejų galvojo kokius aštuonis kartus: įdomu, kaip jis laikosi? Užeiti ir tiesiog pasiklausti nedrįso, bet, kai Motiejui atėjo laiškas iš Amerikos, Silva net nepasiėmęs kitų siuntų praskrido dviračiu visą miestelį su laišku dantyse.
Į duris beldėsi labai įtaigiai: jo nesuklaidino uždarytos langinės. Juk negali taip būti, kad Motiejus kur nors išvažiavo, neįspėjęs mero? Jei kas numirtų, tai nebūtų net kas padoriai užkasa... Akimirką Silvai šmėstelėjo negera mintis, bet paštininkas vijo ją šalin ir dar įtaigiau daužė duris: beldėsi gerą pusvalandį, spardė kojomis ir prisišaukė.
- Motiejau!!! – tarsi keturiolika metų nematęs brangaus draugo apsidžiaugė Silva. – Gyvas! Taip ir maniau!
- O kodėl turėčiau mirti? – paklausė Motiejus, nors galvojo kitaip.
- Aš tau laišką atnešiau iš Amerikos.
- Duokš, – kapiniu sargas paėmė laišką ir nepadoriai draugui prieš pat veidą užtrenkė duris.
- Motiejau!.. – Silva dar norėjo paklausti, bet vėl neišdrįso.

Nežinia kiek laiko Motiejus užsirakinęs sėdėtų namuose, jei ne įtaigus paštininko beldimas į duris. Nors šventa Aldona manė, kad Motiejaus grįžimą į žmones lėmė svarbi žinia iš Amerikos, bet ką ji apie vyrus išmano?

Kitą rytą Motiejus apsitvarkė susivėlusią išvaizdą ir nuėjo pas merą.
- Reikia perdažyti kapinių tvorą, - be užuolankų išdėstė savo reikalą.
- Sakai?.. – suabejojo meras. Kada čia dažėme? Pernai? Ar ne per anksti vėl dažyti?
- Dažėme pernai, bet parinkome ne tą spalvą.
- Sakai, ne tą spalvą?.. – vis dar abejojo meras dėl tvoros, bet kapinių sargo ryžtas jam abejonių nebekėlė. – Na, jeigu tau taip reikia, tai ir dažyk, - sutiko meras ir parašė raštelį.

Kapinių sargas labai gerai išmanė apie tvoras. Jo saugomos teritorijos perimetras viršijo visą kilometrą, o prižiūrėti tokio ilgio tvorą nėra taip paprasta, kaip pradžioj atrodė girtuokliui Piliulei.
- Ką ten ta tavo tvora? – smuklėje plačiai auditorijai anąsyk dėstė Piliulė. – Stovi sau metų metus ir viskas!

Pats tu viskas, galvojo Motiejus. Apie kapinių tvorą šitaip atsiliepti gali tik neišmanėlis. Kiekvieną savaitę apeidamas savo tvorą Motiejus galvoja, kaip tiksliai ji skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Jam net buvo kilusi mintis apie tai, kas atsitiktų, jei sugriūtų kapinių tvora. Jis įsivaizdavo, kaip abu pasauliai susimaišo ir trukdo vienas kitam miegoti. O tvora viską sustato į savo vietas ir tik dėl mes galime ramiai šioj žemėje gyventi. Bet argi girtuokliui Piliulei suprantami tokie dalykai?

Kakalio Klebonas tuos dalykus suprato kur kas giliau ir, kai atėjo laikas nudažyti naują tvorą aplink bažnyčią, jis kreipėsi į Motiejų. Va tada ir girtuoklis Piliulė, ir visi tie, kurie jam antrino aną vakarą smuklėje suprato tvoros svarbą.

Ėjo Motiejus per Kakalį barškindamas kibirais, o žmonės kraipė galvas: kažkas atsitiks. Bet niekas nedrįso klausti, visi suprato, kad šiomis dienomis Motiejui į akis geriau nelįsti.
Ir nelindo.

O tuo tarpu dailininkas Pėčius ant minkštasuolio pasiguldęs nuogą Ievą tapė jos aktą.
Didelį, didelį.
Per visą sieną.
Motiejus anam miestelio gale dažė kapininių tvorą, o Pėčius, šitam gale, dažė drobę.

Na ir kas, kad jis dailininkas, galvojo Motiejus, argi dėl to reikia pas jį lėkti? Kas čia būtų, jei visos moterys vien tik dailininkus mylėtų? Pažiūrėčiau... Matyt, toks jau negeras mano likimas, galvojo kapinių sargas, bet tvoros šitaip gražiai Pėčius niekada nenudažytų.

Pėčius labai mylėjo Ievą, bet niekaip negalėjo pamiršti liūdnų Motiejaus akių, kai jiedu gėrė smuklėje ir labai pergyveno, ar priims kapinių sargas jo dovaną? Ieva taip pat pergyveno, todėl labai stengėsi pozuoti.
Praėjo dar trys mėnesiai. Motiejus baigė dažyti tvorą, o Pėčius – Ievą, kuri pagaliau galėjo apsirengti, o kapinių sargas ramiai atsigerti alaus. Miestelyje visi sulaikę kvapą laukė.
Jie susitiko smuklėje.
- Žinai Pėčiau, kuomet naujai nudažai kapinių tvorą, viskas ima kitaip atrodyti, - sako kapinių sargas, pildamas po pirmą stiklą.
- Žinau, Motiejau, žinau... – pritarė jam dailininkas, kratydamas paskutinius lašus iš butelio. – Aš irgi ilgai, ilgai tapiau Ievą: didelę, didelę..
- Per visą sieną?
- Kaip rojuj.
- Atsimenu.

Gi kitą dieną Pėčius sukvietė visą miestelį į smuklę. Ant sienos, uždengta audeklu kabojo didelė, didelė drobė. Tik vienas Motiejus žinojo, kas joje nutapyta. Jis stovėjo nuošaliau, atsirėmęs į barą ir visiškai nesijaudino. Girtuoklis Piliulė, šventai įsitikinęs, kad vaišins alumi atbėgo anksčiausiai, bet neradęs vaišių, užsisakė visą mero potvarkiu jam skirtą šlapią dienos davinį: du butelius vyno ir tris bokalus alaus.

Išmušė skirtoji valanda. Visi laukė iškilmingos mero kalbos, o jis kaip tyčia tylėjo – tik dailininkas Pėčius lėtai priėjo prie uždengtos drobės ir timptelėjo virvutę.

Audeklas nukrito. Sienoje, lyg milžiniškas ekranas, įsižiebė langas į rojų: lengvai atsilošusi jame gulėjo nuoga Ieva. Ta pati pasileidusi Ieva, apie kurią Kakalio moterys visaip negražiai kalbėjo, o ji šypsojosi ir kvietė į savo glėbį.
Paštininko Silvos žandikaulis atvipo lygiai taip, lyg gertų alų ir jis pagalvojo, koks teisus buvo, sakydamas, kad tokios krūtinės Kakalyje neturi niekas. Klebonas mėgino nuleisti akis, Piliulė ėmė giedoti valstybinį himną, o šventa Aldona persižegnojo ir nevalingai atsiduso:
- O, Dieve!
Ką ji norėjo tuo pasakyti?