Visi kartais skęsta

Permatomos jūros vėjo dvasios švelniais prisilietimais glostė kopų viksvas, žoles, liaunus medelius. Glostė ir šnarino viską, ką tik galėjo. Bandė išjudint ir tuščią nublukusią skardinę, kažkieno numestą ant smėlio, tik šiai, rodos, labai patiko gulėti saulės atokaitoje ir vos tik truputį vėjo išjudinta, tingiai vis grįždavo atgal į savo vietą.
Gražu čia, ypač vakarais, kai dangus nusidažo skaisčiu raudoniu, lyg skelbtų gedulą, kokiam nelaimėliui, prigėrusiam tarp šaltų bangų. Jūra didelė, tad niekada negali žinoti, kas įvyko ten, kažkur tolumoj, kur horizontas paslepia tolius ir laivų stiebus.
Išdykę monai plonyčiais pirštais žaidžia su mano plaukais, juos vis suvelia ir uždengia akis. Dar einant pro mišką ir medžiams užstojant bangas, vien išgirdęs galingą ošimą, įsivaizdavau, kaip stoviu priešais didžiules bangas, kurios pasibaigdavo lūždamos į milijonus purslų. Jos nepailstamai skubėjo į krantą pabaigti savo kelionės. Nebuvo nė vienos, nesprogusios į nesuskaičiuojamas galybes baltų vandens lašelių. Vėliau tie patys išdykę monai linksmai bekvatodami ir šnarindami medžių lapus, gainiojo lašelius atgal į jūros gelmes. Ir tada prasidėdavo vėl viskas iš naujo.
Sėdžiu ant medžio šakos ir galvoju, ką bendro turime mes su šiuo nesibaigiančiu bangvimo ratu. Švelnus vėjelis greitai įsibėgėja bėgdamas viršum bangų - vienam krante pradėjęs švelniu brizu, į kitą grįžta trenksminga ir visa drąskančia vėtra, o jai nuslūgus, jūra nurimsta, nebematyti nė vienos bangelės, jokio ošimo ar medžių šnaresio. Stoja tyla, kad net keista. Ir toj tyloj susimastęs galvoju, koks kvailys tiki, galįs suvaldyti visas jūros bangas? Tokie idiotai vienam vakarui tampa įžymūs, kai traukia skenduoliais ir rodo juos per žinias.