*154106302018

Ji man pasakė: vėliau.
O aš išėjau į miškus.
Miškas - tai vieta man pasislėpti.
Takai pažįstami - praminti, užkalbėti.

Šį kart nesukau tiesiai į dešinę,
Vos peržengus upelį.
Šį kart neėjau ten kur saugu
Net tamsiojoje miško pusėje.

Šį kart išėjau tiesiai.
Tiesiai ten kur nepažinu
Išėjau mišku
Pasiklysti.



Galbūt tai pabaiga?
Galbūt, štai tas paskutinis brolis?
Tas, kuris niekieno nevedamas
Pats išeina.

Mane lankė aidai,
Lankė ženklais visi,
Kuriuos čia paklysti
Atvedęs.

Juokėsi iš manęs broliai,
Vedė ten kur ne taip kaip jie
Miško
Nepažinau.

***

Vėliau aš išėjau į mišką,
O išėjau plikas,
Nes grįžt nežadėjau.

Telefoną išjungęs,
Laiškų nerašiau,
Lašą ugnelės, Lašą šaknelės
Aš išėjau.

Ir nuožmus būta miškas
Klaidus buvo miškas,
Šaltas ir drėgnas,
Kinbžėte kinbždantis vasara,
Gyvas būta miškas.

Priėjau kalno papėdę iš vakarų
Prie altoriaus sustojęs lenkiausi
Paliesti žemę.
Gaudžiau žoles ir samanas,
Gėriausi kvapo, drėgmės, gyvybės,
Jog miškas pajustų,
Priimtų.

Kylant šlaitu,
Žemė juoda,
Samanos ištaškytas,
Žymės briedžių
Kovų.

Ragas ir kaulas,
Įsmigęs į visą ryjančią žemę.
Brolio ranka,
Vis dar kyšo,
Paklydusio
Svečiame lauke.

Vėliau.
Kelius gėrė žaluma
Kol ąžuolas
Manęs net nepastebėjęs
Darė sau įprastą.

Glaudžiausi.
Ausį spaudžiau > kamieno
Pulso ieškojau,
Ramybės bent sau.

Ir gaila,
Grįžau.
Nepaklydau, tik artimus brolius mačiau.
Galėjo būt,
Ši kelionė amžina

O gal gaila,
Kad net ir neišėjau.
O gal gaila,
Kad viską tik išgalvojau
O gal,
O gal išties, tamsiojoje miško pusėje, prie kalno iš vakarų, vartai laukė kol mane priims,
O vėliau
Amžinai pasiims

1540
0630
2018