Apie išsiblaškymą

Kai tik pasibeldžiau į Felixo duris, ant mano galvos nukrito varinis puodas. Nedidelis toks puodas, galima sakyti visai dar puodukas arba netgi puodelis. Aš nekreipiau į jį dėmesio ir net neužpykau ant Felixo, būčiau ir pamiršęs tą incidentą, tik staiga pamiršau, ko čia atėjau? pas ką? kodėl baladojuosi į duris? Visai pamiršau Felixą ir nuėjau į turgų paklausyti, ką žmonės šneka.
Beeidamas prisiminiau, kaip mes su Felixu vaikystėje rengdavom varlių lenktynes ir kaip mano varlė tris kartus aplenkė jo varlę, ir kaip jis ant manęs sakė, kad aš sukčiauju, ir dar sakė, kad mano varlė prisiėdusi kažkokių narkotikų. Aš pagalvojau, kad Felixas, tikriausiai, laukia manęs, gal būt netgi jo gimimo diena, o aš čia vaikštau po turgų ir klausausi, ką žmonės šneka.
Vėl pasibeldžiau į Felixo duris ir man ant galvos nukrito lygintuvas. Nedidelis toks lygintuvas, bet sunkus. Špižinis. Senovėje su tokiu buvo galima ir žmogų užmušti. Dar spėjau pagalvoti, kaip gerai, kad gyvenu šiais laikais ir vėl viską pamiršau, bet į paštą jau, sakiau, nebeeisiu, nes vaistininkas kaip tik tuo metu pietavo. Tegul sau pietauja, pagalvojau aš, nors ir dvi savaites, nes prieš dvi dienas su vaistininku ir Felixu išgėrėme beveik visą litrą medicininio spirito. Vaistininkas tada man įkyrėjo iki gyvo kaulo, o Felixui nežinia nuo ko pasidarė taip bloga, kad net apvėmė naują vaistininko kilimą. Įdomu, kaip jaučiasi vargšelis Felixas? Gal reikia kokios nors pagalbos?
Aš vėl pasibeldžiau į vaistininko duris, bet pašto darbo laikas jau buvo pasibaigęs.