Felixas išgėrė gyvo alaus ir jam iš dešinės ausies išaugo kranelis. Visą naktį jis negalėjo miegoti ant dešinio šono ir dėl to patyrė dvasinę traumą. O kai patyrė dvasinę traumą, tai išaugo kitas kranelis, tik dabar iš kairės ausies.
Buvo labai juokinga: stovi Feliksas visiškai plikas tik ausys kyšo, o iš ausų išlindę du kraneliai. Visi juokėsi, o vienas pastovus lankytojas, dėvįs raudonus marškinius geltonas žirneliais, net numirė iš juoko.
- Nieko čia baisaus... - pasakė Felixas. - Juoktis yra sveika... - vėl pasakė Felxas, – o mirti iš juoko reiškia mirti sveikai, - trečią kartą pasakė Felixas ir iš dešinio kranelio pastovaus lankytojo našlei įpylė bokalą alaus.
O našlė labai sielvartavo. Sielvartavo, sielvartavo ir pradėjo verkti:
- Šituos marškinius... – pasakė našlė.
- Šituos marškinius... – vėl pakartojo našlė ir su šitais marškiniais nusišluostė snarglį.
- Šituos marškinius aš jam padovanojau... – vėl nusišluostė snarglį našlė ir tada jau visai rimtai:
- Šituos marškinius aš jam padovanojau penkiasdešimtojo gimtadienio proga. Jūs galite suskaičiuoti - čia yra lygiai penkiasdešimt geltonų žirnelių.
Ir tada Felixsas iš jų išvirė žirnelių sriubą. Geltoni žirneliai plaukiojo raudonoj sriuboj ir dainavo:
- Apie mirusius arba gerai, arba blogai... Arba gerai, arba blogai... Arba apie mirusius...
Felixas taip susižavėjo žirnelių dainavimu, kad net našlė pamiršo savo sielvartą. Bet sielvartas nepamiršo našlės ir atsuko abu Felixo kranelius. Iš vieno sušniokštė alaus, o iš kito – balta pieno puta. O iš baltos pieno putos išplaukė raudonas Žilvinas. Raudonas, raudonas. Su geltonais žirneliais. Ir plieno dalgiu ant peties.
Našlė išėjo iš proto. Feliksas iššoko pro langą, bet atsitrenkė ne į tą šaligatvio plytelę. Mirti iš juoko išėjo iš mados, o Žilvinas klaidžiojo tamsiais skersgatvių labirintais, kol pagaliau išėjo į pensiją ir ten sutiko Felixą.
Buvo labai juokinga: stovi Felixsas, atsitrenkęs visai ne į tą šaligatvio plytelę, o vietoj ausų – du raudoni kraneliai kyšo.
Su geltonais bananais.