Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





lllllllll lllllllll

Sugrįžęs 3/3 (trikovė)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


..... Iš mašinos gilumos pasigirsta nepatenkintas balsas: “Ko dabar stovim? ”  Pro vairuojančio pareigūno petį, palinkęs žvelgia antras patrulis. Jo mėsinga burna žiaumoja kebabą, uniforminė kepurė užsmaukta aukštai ant pakaušio, lūpos išteptos padažu, žvilgsnyje neapykanta ir pasibjaurėjimas. “Vycka, čia gi menininkas perkaręs, važiuojam… O tu pisk iš čia, supratai? ”

  Išsitempiu lyg styga ir saliutuodamas švysteliu ranką prie bryliaus. Vis dėlto pirmasis neatitraukia veidrodinio žvilgsnio net kai automobilis pajuda, o aš išsišiepęs imu trypti kažin kokį džigos ir pliaskos kratinį. Lyg partakęs šokčioju šaligatviu jiems iš paskos, skambiai šūkčiodamas tvatinu kelius ir užkulnius delnais, bet vos ekipažo automobilis dingsta už posūkio, aš sustoju it įbestas, mano veide nelieka nė užuominos idiotiškos išraiškos.

    Apima keistas jausmas kaip turguje, lyg mane kažkas kvieste kvietų, o galvoje būtų įsijungęs automatinio režimo žemėlapis. Kojos pačios ima kilnotis ir neša mane tolyn. Pro šalį vis greičiau ima slinkti namų laiptinės, karštyje išskydę langai, dulkių nešami automobiliai, pavieniai praeiviai. Praplaukiantys jų vaizdiniai ištysta akių kampučiuose, man atrodo, kad atsisukę jie visi šaukia man pavymui, klykia iš siaubo apvalėjančiais langų stiklais, staiga prasisižioję išsprogusiomis akimis, paklaikusiais automobilių žibintais. Aš bijau atsigęžti atgal, nes kiekvienas garsas už mano nugaros, dar nespėjęs išsiveržti, bematant ištirpsta tyvuliuojančių liepsnų jūroje.

    Genamas kaitros ir nesiliaujančių šnabždesių, už apgriuvusios bažnytėlės pasuku į skersgavį ir einu aštuonis šimtus žingsnių pirmyn, tada neriu į bromą ištrupėjusiais skliautais ir nudaužytais kapiteliais. Čia tamsu, gaiviai prapučia vėjas, ir aš sustoju, kone praklupdamas keturpėsčias. Akyse sukasi ratilai, pila prakaitas, o balsai įsakmiai švogždžia nurodymus. Bet aš negaliu pajudėti, užsimerkiu ir krentu be sąmonės…

    Mane apgaubia visiška tamsa. Jos tyloje girdžiu vis sugrįžtantį užvirtusio tunelio aidą, o priešais akis vien aklina tamsa, daugybę dienų klaikios tamsos, vienatvės, minčių draskančių iš vidaus ir šimtais balsų be paliovos klykiančių tarp užvirtusio kalėjimo sienų. Ir tuomet JIE atėjo iš gelmių ir surado mane, išgelbėjo merdintį ir netekusį vilties. Galų gale JIE išvadavo mane iš šito pasaulio apgaulių ir iš tamsybės, kurioje klaidžiojau visą savo gyvenimą!

    Pramerkiu akis. Vaizdas liejasi. Lyg pro rūką matau lietpalčiu atropojantį vorą, jis sustoja ant mano peties, pakelia priekines nariuotas kojytes kviesdamas, o gal ragindamas paskubėti. Kilsteliu galvą, bet voras jau dingęs, tik vos girdimas šnabždesys kutena ausis tarsi vėjas. Nematomos lūpos apiberia nesuprantamais žodžiais, glamonėja skruostus šnabždesiais, sakytumei šypsotų juos tardamas. Malonaus šiurpulio bangelės nusirita žemyn, iš praviros burnos man nutysta seilės ir aš vėl pasineriu užmarštin - mėšlungiškai trūkčiodamas galūnėmis, visu kūnu virpėdamas iš plūstančio jaudulio. 

    Balsas bučiuoja ir šnara apie rojaus kampelį, gražų haremą ir amžiną metamorfozę. Tai užuomina į lengvą, pilną malonumų gyvenimą, kuris manęs laukia netrukus. Jau greitai ir man ims dygti lengvas pūkelis, palengva jis apsiaus visą netikusį kūną ir aš virsiu kokonu, o tada atgimsiu kad ir sparnuotu drugiu, ir sklęsiu aukštai virš krauju springstančio senojo pasaulėlio. Štai koks gyvenimas manęs laukia!

    Bet vėjas ir kuždesiai primena, kad turiu atlikti man pavestą užduotį. Nenorom keliuosi iš dulkių, vėjas perpučia kiaurai, vidine šlaunimi jaučiu lipniai tekančias kelias akimirkas dovanotos palaimos. JIE įprato motyvuoti mane pačiais žemiausiai instinktais, o dabar balsas reikliai diktuoja, kad negaiščiau braukdamas nuo drabužių purvo dėmes, taip esą dar geriau, toks komufliažas mums bus tik į naudą.

    Tunelio gale, ramstydamas sienas, išeinu į nedidelę aikštelę. Priešais mane ankštas kiemas, kokių senamiestyje šimtai: apsilupęs sienų tinkas, numyžtos pakampės, patvorėj tušti buteliai - vaizdas tiek kartų matytas. Ir vis dėlto kažkas skaudžiai atpažįstama šitame kieme. Staiga man dingteli, jog atsimenu kas aplaužė štai to klevo šakas, atrodo, jog mačiau kas sudegino suolelį po žibintais ir kas ant namo kampo kadaise žaliais dažais riebiai išvedžiojo: RAIMIS – BYBYS, ir kas, nenuėjęs į pamokas, brėždamas aštriu plytgaliu, negraibiai dar pridėjo: “Ropkė pusė bibio” …

    Iškart už nupeckioto kampo - kitas kiemelis ir dar viena laiptinė. Aplinka sutvarkyta, apjuosta gyvatvore, naujos durys su kodine spyna, visuose aukštuose nauji plastikiniai langai, nėra jokio dvoko, o aplinkui nesimato nė šiukšlės. Prie laiptinės stovi užvestas juodas visureigis, jame sėdi kostiumuotas trumpai kirptas žaliukas. Praeinu pro jį žemėn nudelbęs akis, jaučiu, kad jis mane stebi. Turbūt nieko ypatingo neįtaria – kažkoks apšepęs hipis su juokinga skrybėle ir nubrizgusiom drapanom, turbūt vietinis pijokėlis ir tiek. Vis tik išgirstu spragtelint visureigio duris, vyrukas jau kelia koją laukan ir aš paskubom atsigręžiu, šlubčiodamas pats prisiartinu, paprašau ugnies, duok dieve sūneli sveikatos. Tas nerūko. Suprask, sportininkas. Bet nurimsta ir įkelęs koja atgal vėl spragteli durimis užsitrenkdamas. Pro atvirą langą sakau, kad pas Zose sutariau už bonką išdažyti balkoną ir linkteliu galvą į viršutinius aukštus. “Gera ta Zoska, gal ir taurelę įpils. Tai neturi ugnelės, kareivi? ” Žaliukas pasitaiso sunkų švarko skverną, ten turėtų būt ginklas sumoju. Bet jis nusiviepia, kad dingčiau iš akių, ir aš, keiksnodamas ir be galo nepatenkintas, klibinkščiuoju prie durų.

    Nežinau kaip man pavyksta, bet neklysdamas išsyk surenku laiptinės kodą ir pradingstu koridoriaus prieblandoje. Švarioje laiptinėje vis dėlto trenkia katėmis ir raugintais kopūstais – neišsivadėjęs ankstesnių gyventojų šleifas. Lipu į antrą aukštą, ir viskas aplinkui man skaudžiai matyta. Apima jausmas, kad tiksliai žinau kur einu ir ką turiu padaryti.

    Sustoju prie durų apmuštų dirbtine odą ir aptrintom kniedėm -  čia jos tokios vienintelės, dar nepakeistos. Skambinu. Ilgai spaudžiu mygtuką. Pagaliau durys atsilapoja. Į mane pažvelgia moteris - veide įsirėžusios piktos raukšlės, o akys žaibuoja. Bet raukšlės tuojau ištysta, įsiutį pamažu keičia nuostaba, žvilgsnyje atsiranda baimės šešėlis. “Čia tu? ” kažkodėl klausia moteris.

    Įsibraunu vidun atstumdmas ją prie sienos. Kažkoks vaikis atsitūpęs prieškambaryje krapštosi su batraiščiais. Pakeliu jį už pakarpos ir statau šalia moters. Man nereikia nei vieno iš jų. Tuomet svetainės duryse išdygsta žmogus baltais marškiniais, jis rišasi margą kaklaraištį, bet akimirkai sustingsta iš nuostabos. “Brangioji, kas čia per vienas? ” klausia jis moters. Bet aš išsitraukiu ginklą ir nukreipiu jam tiesiai į veidą. Tai tas pats barzdyla, kurį mačiau tribūnoje, tas pats iš plakato stotelėje.

    Moteris surinka ir griebia berniūkštį, paslėpdama jį už savęs, ji sako, kad turiu nurimti, kažkodėl į mane ima kreiptis negirdėtu vardu, kūkčioja, snargliojasi, kalba nesuprantamus kliedesius. “Aleksai, dėl dievo, kada tave išleido? ” Vos nulaikau rankose revolverį, mane ima nesuvaldomas siutas, užčiaupkite ją kas nors, nes kitaip…

“Štai pažiūrėk - čia tavo sūnus, irgi Aleksandras, tavo Aleksiukas, nagi pažiūrėk kaip išaugo …” sako ji, rodydama į susigūžusį už nugaros berniūkštį.

    Bet aš žinau, tai tik šlykštūs kerai, niekada nepatikėsiu šitom pasakom. Taip lengvai manęs neišmušit iš vėžių, man tereikia barzdočiaus, o ji tegul sau klykia, tegul bliauna kiek tinkama.

    Moteris kiek aprimsta, pakelia į mane savo dideles žalias akis tarsi hipnotizuodama: “Ar gydytojas žino, kad tu čia? ” Nebegaliu klausytis šitų erezijų, stveriu raktus jai iš rankų, išstumdamas ją ir jos bastrį į laiptinę. Užrakinu visas spynas, nors senos durys neatrodo man patikimos. Barzdočiui parodau, kad grįžtų į kambarį ir einu paskui jį.

    Kambaryje ant grindų išmėtyti žaislai, ant rašomojo stalo mokyklinės knygos ir sąsiuviniai, virš jų kabo keli diplomai ir medaliai, kelios nuotraukos iš mokyklos. Vienoje besišypsantis vyrukas, jam už nugaros baltas kalnagūbris, tvirta ranka laiko virvę, jis apsitaisęs alpinisto įrangą, ant šalmo įjungtas žibintas, jis pasirengęs leistis į jaudą properšą žiojinčią apačioje. Niekaip negaliu prisiminti kur mačiau tas įkritusias, degančias akis, atrodo tokios akys ir to vaikiščio, kur slėpėsi už motinos nugaros. Nuotraukos apačioje negrabiai flamasteriu pakeverzota “Tėtis”.

    “Gal mes galime viską išsiaiškinti? ” išgirstu klausiant barzdočių. Liepiu jam sėstis ant grindu, tačiau jis žvelgia į mane nieko nesuprasdmas, tik paskui atsisėda paklusdamas nutaikytam vamzdžiui. “Juk galime pasikalbėti kaip žmonės… kaip vyras su vyru…” Jo barzda trūkčioja, baimingas veblenimas įgauna isteriškas natas. “Jeigu tai dėl Laimos… na, dėl jūsų žmonos…buvusios žmonos ta prasme…”.

    Daugiau nieko nebegirdžiu, mano galvoje čirpia legionas skėrių, jaučiu kylančias šleikštulio bangas, žinau, kad tuojau turi įvykti aukštesnės sąmonės perdavimas. Pasakau jam kad gultų ant grindų, o jis vėl ima kažką žiopčioti, skėsčioja rankomis mataruodamas galva. Žiebiu jam pistoleto rankena, kaip esu matęs filmuose, bet gerai nepataikau tik nubrėžiu odą virš antakio, iš ten ima sunktis tamsūs tiršti lašai. Žmogus nutyla ir klusniai gulasi, visas dreba, gaudo orą nervingais kvėpsniais, žiūri į mane viena akimi pilna siaubo, kita - užmerkta, jos akiduobė priplūdusi kraujo.

    Tuomet pasigirsta beldimas iš laiptinės, riksmai, paskui seka stiprūs smūgiai į duris. Nebegaliu gaišti nė akimirkos, apsižergiu barzdočių nenuleisdamas ginklo. Mano stemplėje trūkčioja dūzgiantis gniužulas, virpčioja, vartosi giliai gerklose, įriasi pirmyn kibiomis kojytėmis, stumiasi slidžiu kiaukutų, veržiasi išorėn, sukeldamas man šleikštulio priepuolį plešiantį iš vidaus, draskantį mane į gabalus, ir aš kone prarandu sąmonę. Bet smūgis į galvą atbloškia mane į šalį, nuaidi šūvis, ir krisdamas aš matau, kaip pilka košė ištykšta barzdočiui ant veido, kaip mažos baltos lervutės braunasi jam į nosį ir tarp drebančių lūpų, lenda po virpančiais akių vokais, sliuogia ausimis, bemat įsisriegdamos į visas įmanomas landas.

    Mano kūnas iš lėto nusklendžia ir dunksteli ant grindų, galva teškiasi į grindis minkštai lyg ant pagalvės, nukrinta tiesiai į kulkos ištaškytus drebučius, vienintelė akis sveikoje galvos pusėje dabar žvelgia priešais save, vaizdas pamažu temsta, bet smegenų gyvybę dar palaiko ten knibždanti gyvastis.
    Lyg rūke dar matau pro duris įpuolantį  apsauginį iš džipo, jo rankose nėra jokio ginklo tik durų staktos gabalas. Jis numeta išlaužtą medgalį ir padeda atsisėsti barzdočiui. Tas sunkiai kvėpuoja ir atpila tiesiai ant savęs. Ir tuomet aš pamatau jo akis, jos nuožmiai įkypos ir juodos be baltymų, tik paskui iš viršaus atsiverčia baltos lėliukės, ir lyg didžiuliai lašai iš primerktų vokų po viena įvarva tamsūs vyzdžiai. Jie nušvinta dangišku mėliu ir bazdočius akinamai nusišypso žaliukui.

    Tuomet anas atsigręžia ir žengia artyn, išspirdamas man iš rankos rūkstantį vamzdį. Vaizdas pamažu gęsta ir kambarys siūbteli, ima suktis ratu, maloni vėsa atslenka kūnu. Aš jau girdžiu pajėgų legionus dėkojančius man ir nekantriai dūzgančius giliai požemiuose. Ir tuomet ateina Tamsa.
2018-06-19 00:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-01 19:53
Loke1
Geras.labai detalus,bet tai neapsunkina.
Duociau čyrika, jei galeciau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-24 17:00
pikta kaip širšė
Apie visą šitą kūrinį nesuprantu tik vieno dalyko ir tai yra toks didelis, smegenis spaudžiantis WTF: kada tu blemba pradėjai šitaip gerai rašyti? Rimtai...

Nu ką dar pasakyti? Taip, galima pašlifuoti, galima kelis sakinius išbraukti, kelis perrašyti, galima sumažinti to tiesmukumo, apie kurį rašė Fake'as, bet čia jau tokios detalės, tokia smulkmė, nes visuma sukurta puikiai. Veikėjas su savo vabaliukais galvoje - OMG kažkoks orgazmas. Man visiškai nemaišė tai, kaip kažkas minėjo, kad vietomis "poetinės" detalės maišosi su snukiais ir kažkokiais barbarizmais - man tai buvo dar smagiau. Įsivaizdavau, kad vieną lemia veikėjo praeitis, jo galbūt (ne)turėtas išsilavinimas, o kitą požiūrį - tie vabalai. Ir tas persimaišymas tik pabrėžia jo nevientisą asmenybę. Tikrai nesinorėtų, kad tai pradingtų.

Man visai netrūko paaiškinimo, kaip rašė Pelas, atskleidimo apie tuos paslaptinguosius JUOS. Kadangi man pačiai patinka ta neryški riba tarp "tipo tai buvo tikra" ir "tai tebuvo fantazija/liga", tai man esamas paaiškinimų kiekis buvo kaip tik tas, kokio reikia. Suprantu, kad jei vertintume kūrinį kaip tikrąją fantastiką, tai ta abejonė galėtų būti laikoma trūkumu ir galbūt tada būtų teisinga reikalauti iš kanalizacijos išsiraunančios milžiniškos skruzdžių motinėlės mutantės, bet fuck, nu tai taip apribotų kūrinį...

Ir dar toks puikiai aprašytos detalės. Kaip rašė Mėta - man taip pat norėjosi imti jas persirašinėti, bent jau kokį dešimtį pavogti ir panaudoti tai mažų mažiausiai.

Žodžiu aš nerandu prie ko prisikabinti. Galiu nebent seiliotis iki nukritimo ant apgleivėtų grindų, bet nu gal kaip nors be to apsieisime :D Tikiuosi įspūdžius ir taip perteikiau pakankamai tiksliai, o ir dalelę išdidumo dar norėčiau pasilikti :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 23:17
Pelas
Puikiai pateiktas herojaus gyvenimo epizodas. Tikrai, prie tavo gebėjimo reikšti mintis, įteigti neprikibsi. Tik įtaigos užteko jau pirmoj daly, ir norėjosi daugiau esmės, aiškumo. Net jei tai alternatyvi realybė. Kas tie JIE, kurie greičiausiai yra toje oloje iš nuotraukos, kur herojus nusileido kažkada? Ir kodėl jie čia/TEN žemėje? JAIS masinamas skaitytojas/aš nuo pat pradžių ir viso kūrinio eigoj, tačiau galiausiai atsakymas/klausimas lieka atviras. Aišku, pirmu asmeniu rašant, herojus negali visko žinoti (apie JUOS) ir pasakyti skaitytojui - tai vienas tokio rašymo minusų. Nors labai norint, galima išsisukti.
Tai dar viena forma dažnos fantastikos su nežemiška gyvybe/virusu/anomalija, kuri apsigyvena žmoguje ir plinta nuo vieno prie kito.
Beje, temą atskleisti pavadinimu - daug pastangų nereikalaujantis manevras(:
Kiti trikovos darbai labiau patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 18:14
Fake_writer
Na, man patiko, bet jau ne taip. Jaučiasi, kad paskutinės minutės
darbas. Užforsavai. Reikėjo imt porą dienų dar, niekas nebūtų prieštaravęs.
Prikrovei nereikalingų detalių (mentai, bybiai ant sienų ir pan), tuo pačiu jau vjebašinai iš širdies meno:"Aš bijau atsigręžti atgal, nes kiekvienas garsas už mano nugaros, dar nespėjęs išsiveržti, bematant ištirpsta tyvuliuojančių liepsnų jūroje." - kažkaip atrodo lyg mėtaisi į kraštutinumus.
Va tokie paaiškinmai su šyza visai nedera: " Balsas bučiuoja ir šnara apie rojaus kampelį, gražų haremą ir amžiną metamorfozę. Tai užuomina į lengvą, pilną malonumų gyvenimą, kuris manęs laukia netrukus."
Bet labiausiai abidna, kad laikai skaitytojus visiškai mažvaikiais ir jiems išgliaudai kiekvieną mintį. Nu kam ten kartot vis: tėtis, žmona, kai ir taip jau nujaučia visi? Ta rožinė melodrama pabaigoje, tikrai nepuošia action minties.
Pats finalas parašytas kietai, su polėkiu :)

Anyway, sutinku, kad kūrinys vertas pergalės trikovėje.

P.S. Pažiūrėk Braindead serialą ;)

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 16:27
sesė mėta
Ok, tai dabar tada rašau visiem trim bendrą komentarą.
Kalbant apie trikovės reikalavimus:
Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.
Cerera, mano nuomone, reikalavimus išpildė visus; Fake Writer – pasigedau Lietuvos (ar pražiopsojau?); llllll – pasigedau alternatyvios realybės (nors nesugalvoju dabar katram fantastikos žanrui šitą tekstą galima priskirt). Tai jei vien pagal reikalavimus, atiduočiau pirmą vietą Cererai, bet… Šiaip, turiu pasakyti, kad visi trys autoriai yra vienas kito verti, ir dėl jų rašymo sugebėjimų man daug abejonių nekyla, tai šį kartą tas mano vertinimas gal bus labai subjektyvus. Pagal patiko/nepatiko.

Cereros tekste patiko tai, kad šį kartą ji nusprendė nedaryti mindfuck’o ir neužkapstyti siužeto vingių po keliais metrais žemės. Patiko idėja (nu ir kas, kad jau kažkur girdėta su tais ateities nusikaltimais – pabandykit kas nors sukurt ką nors tokio, ko niekas niekada nėra sukūręs), patiko pabaiga, labiau nei pirma dalis, patiko antra. Kas nepatiko? Tas rašymo stiliukas. Man buvo panašiau į juodraštį, kai tiesiog “užsimetami” kūrinio pagrindai su mintim dar grįžti ir viską praplėsti. Rodos, tokie svarbūs įvykiai aprašyti tik pora sakinių, ir neišsiplečiant net ten, kur labai norėtųsi išsiplėsti. Kita vertus pridėliota atrodo nereikšmingų detalių: nelabai suvokiau androido pasirodymo tikslo, Elena ir jos karamelinė kava irgi kažkodėl gavo daugiau dėmesio nei pagrindinio veikėjo ištrėmimas. Ir šiaip turbūt koja pakišo tai, kad po Variantų erdvės iš Cereros tikėjausi daugiau. Na, bet gal čia tiesiog nepataikyta į konkrečiai mano skonį.

Fake Writer tekstą skaičiau labai maloniai. Ir aplinka, ir veikėjai sukurti labai sklandžiai ir ryškiai, tos “biblijos” detalės puikiai tinka ir atrodo nėra ką nei pridėti, nei atimti ir viską sugadino nebent pabaiga, kurią perskaičius kilo klausimas “WTF?”. Suktos pabaigos man patinka, bet tik tada, kai sugebu jas išnarplioti. O šitos nesugebėjau.

Na ir llllll su savo vabzdžiais… Turiu pripažinti, kad net jei Fake’o pabaiga būtų aiški, o Cereros teksto stiliukas būtų kitoks, šitam vis tiek atiduočiau pirmą vietą. Man čia viskas patiko. Ir idėja, ir stilius, ir veikėjas. Pabaiga nekliuvo, o aprašymai tiesiog superiniai. Vietom kilo noras pasibraukti ir persirašyti kur nors pavienius sakinius. Apskritai, man atrodo, kad tokia proza ir fantastika ir yra lllll arkliukas. Ta prasme, ta niūri, liūdna, postapokaliptinė, nes ko jau ko, o atmosferos perteikimo tikrai autoriui pavydėti galima (bent jau aš pavydžiu).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 11:53
cerera
Eina sau, kokia gera šiza!:D Labai norėjau, kad panašia mintim ir baigtųsi – ne tai, kad nuspėjama, tiesiog man pačiai norėjosi kažko panašaus. Bet kažkodėl maniau, kad pats pabaigsi drugių invazija ar jam bent jau tas pūkas pradės dygt ;-)))
Va dar būčiau norėjus, kad nebūtų taip 100% aišku, kad čia tikrai jo buvusi šeima, kad liktų bent mažutė abejonė – o gal visgi ne. Ir gal tos visos klejones – visai ir ne klejonės ;-)
Dar kokias 3 pabaigas minty turiu, viena net galėsiu pasidalint. Manau, taviškė puikiai pavykus, tiesiog iššaukė lb daug minčių ir fantazijų ;-)

Šiaip pastabų šiai daliai neturiu, tiesiog dalinuos šviežutėliais įspūdžiais – mat neturiu kantrybės laukt, kol susigulės :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą