Per save

Maršrutas
- pavasaris,
- vasara,
- ruduo,
- žiema,
- gyvenimas,
- visai paskutinis sustojimas.
Troleibusas tarp žemės ir dangaus. Per langą, kaip vaikiškoj mozaikoj, keičiasi vaizdai, žmonės, gatvės... rieda greitai, šen bei ten stabtelėdamas, praleisti kitą troleibusą, pilną kitų keleivių. Kartais užstrigdamas spūstyse, kurios, kaip ir nepakeliamas ilgesys, išsiveržia į bekraštį „ Noriu! „ 
Dar noriu!  geriau, gražiau, tikriau, mieliau...
- iau, - iau, - iau, laidais sulipusiais su Dangumi atliepia garsas.
Dar noriu, kad ne taip greit, kad paskutinis dar ne... ne tuoj...
Argi turėsiu ką pasiūlyti pasirašydama paskutinę sutartį? Kur nėra gailestingumo išlygų? Kur visi punktai, tik išgrynintas, ir toks trapus teisingumas?
Vien tik nereikšmingos akimirkos...
Pasidalintas nuostabiai kvapnios duonos kąsnis, sūnaus nuskintas dobilas į mano plaukus, sumedžioto drugelio spalva, nedažytomis lūpomis bučinys, mažyliui į kaktą, kryželiu pačios pažymėtą... tos nuoširdžiai retos maldos ne apie save, net ne dėl kitų apie save.
Išsiskleidus, pagaląstiems sparnams, aptikus tiesų kelią ir nuleidus jau atšipusius vėl ir vėl paklydus.
Citius Altius Fortius... gražesne, geresne, išmintingesne, - esne, - esne, - esne, kaukši ratai monotoniškai prisiliesdami rankomis kažkada grįstą grindinį... prošal,  perniek palikdamas skundus, apie niekad neturėtus Smaragdo rūmus su Monet ištapytais sodais. Aimanas, dėl neteisingų Visatos planų, nesutapusių su manaisiais...   
Jau Rudens... stotelė, o vis dar Citius Altius Fortius su menkais stabtėlijimais pasiklausti.
Ar yra prasmė, šitoj beprasmybėj? Gal į visai paskutinį sustojimą atvyksiu greičiau, peršokdama, kitas dvi? Nebijau.
Tik pro atvirą langą altsliūkinęs liūdesys.
Kai jau paskutinį syk, kai jau skirsiuosi su savimi... skaičiuodama debesis, nepastebėjau kregždučių, juos karpančių įvairiausiais raštais, kad kalbėdama neišgirdau, o klausydama negirdėjau širdimi. Maldoje buvau itin uoli velnio tarnaitė. Apsiblaususiom akimis priėmiau neįkainojamas dovanas, tuo tarpu krykšdama ir plodama katučių džiaugdamasi Dieviškąja rasa, kai tie lašai tebuvo tik urino terapija.
Ar ilgai dar važiuoti?
Ne retai, kai smalsumas ima viršų... norisi greičiau.
- kas po to, kai nebeskauda?
- kai nebereikia visai nieko?
Kol dar plačiai atviras ir šerkšnu kaligrafiškai, neišraižytas troleibuso langas. Kol durys atsidaro dar be girgždesio. Kol atskirų kūno dalių, neglamžo švininiais pirštais... dar kart pažadu, stengsiuosi klausytis atidžiai.
Kad kelionės pabaigoj, galėčiau pasakyti
- ne sau... tik per save...