Rašyk
Eilės (72110)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Adomas, nesumodamas ką daryti daugiau, pasileido iš paskos. Takelis vinguriavo pro keisčiausiu būdu suverstus įvairius prietaisus, rakandus, įrangą, mechanizmus. Atrodė lyg kažkas būtų išvertęs gigantišką atliekų konteinerį, o šalia dar vieną ir dar, ir dar. Patrimpas aiškiai žinojo visus praėjimus, kaip savo penkis pirštus, Adomas gi, nuolat kliuvinėjo ir karts nuo karto skaudžiai užsigaudavo pakaušį. Galų gale, užsidirbęs didžiulį guzą į, staiga iš už posūkio išnirusį, vamzdį, neišlaikė ir suriko:

– Patrimpai! Patrimpai, drauguži, palauk. Neskubėk, na pasikalbam, – viena ranka trindamas kaktą, kitą tiesė benueinančio senio link: – ta tavo įranga; man labai įdomu, papasakok.

„Nusižeminę jie krito ant kelių ir prašė malonės, iškėlę į dangų rankas. Тai apgailėtina, apgailėtina“

– Aha, dabar jis jau nori kalbėtis. Papasakok prašau, mielas Patrimpai, kaip gi tu atsidūrei tokioj nedėkingoj skylėj su ta savo įranga. Ogi labai paprastai. Jie mus atbogino čia vien tam, kad tęstume eksperimentus su kelionėmis į paralelines visatas. Matote, normaliame pasaulyje tai pernelyg pavojinga. Nė velnio nepavojinga, aš tau sakau. Bailiai ir dar niekšai! Tik keletas nesėkmingų bandymų ir jie mus nurašė, o kad paslėptų visus galus, pavertė šią vietą sąvartynu ir tiesiog užvertė mus metalo laužu. Visa komanda išsibarstė: kas galą gavo, kas išsikraustė iš proto, kas išsinešdino kuo toliau nuo šios prakeiktos vietos. O aš likau! Ir jie mane dar atsimins, aš tau pažadu! – stabtelėjęs senis vis dar stovėjo užsisukęs, bet net jo nugara spinduliavo sunkiai valdomą įniršį. Baigęs tiradą atsisuko ir įsistebeilijo į Adomą, laukdamas pastarojo reakcijos. Jo veide spindėjo begalinis pasididžiavimas savimi. Nepaisant nukarusio klyno, senis nebeatrodė toks apgailėtinai komiškas.

– Pala, pala. Nori pasakyti, kad tu kažkaip susijęs su kelionėmis į alternatyvius pasaulius?

– Susijęs... Jis sako susijęs! Аš penkiolika metų kūriau technologiją, kuri sugebėtų pažaboti tamsiosios energijos srautą ir nukreipti jį į tamsiąją materiją, taip sutrikdant jos gravitaciją ir atveriant tokias galimybes, kokių žmonija dar nematė!

„Jie pamatė savo akimis ir įtikėjo. Visa tai turi būti Jo planas“

Prabilęs apie technologijas, senis dėstė stebėtinai sklandžiai ir Adomo susidomėjimas augo kas akimirką:
– Tai tikrai puiku, bet aš nelabai gaudausi tose tamsiosiose energijose, materijose, gal galėtum paaiškinti kiek suprantamiau?

Patrimpas veidas tiesiog nušvito. Jis skubiai prisiartino prie Adomo ir pasodino jį ant vieno iš šalia riogsojusių, rūdžių dėmėmis nusėtų, konteinerių. Pats atsistojo priešais ir reikšmingai atsikrenkštęs pradėjo:
– Visatos, spėju, jog daugiau mažiau visos – sudarytos iš materijos, tai yra žvaigždžių, planetų dujų ir visko ką mes galime matyti, apčiuopti ar kažkaip kitaip aptikti. Bet iš tikrųjų, tai materija sudaro tik labai mažą visatos dalį. Mažą, supranti? – Adomui linktelėjus tęsė. – Daug didesnę visatos dalį užima tamsioji materija. O didžiausią – tamsioji energija, kuri verčia visatą plėstis begaliniu greičiu. Ta tamsioji materija, tai tokia keista substancija, kuri savo gravitacine jėga išlaiko žvaigždes galaktikose, kad tos neišsilakstytų kas sau erdvėje, ir netgi pačias galaktikas galaktikų spiečiuose. Tai tikrai nuostabu ar ne? Medžiaga neturi masės, tačiau turi didžiulę gravitaciją. Tai tiesiog neįtikėtinai puiku. Supranti?

– Puiku, puiku, tęsk, – paragino Adomas, tikslas, dar ryte buvęs toks beviltiškai tolimas, dabar atrodė kur kas realesnis.

– O ar žinai, kodėl tamsioji materija neturėdama masės sugeba sukurti tokią kolosalią gravitaciją? Nežinai! Iš kur tau žinot? Tu kas, mokslininkas? Ne. O Patrimpas mokslininkas! Kas sumąstė, kad tamsioji materija yra veikiama materijų iš paralelinių visatų masės? Patrimpas! Kas sugalvojo, kad tamsiąją materiją galima paveikti nukreipus į ją tamsiosios energijos pliūpsnį? Patrimpas! Kas aptiko tamsiosios materijos keteras, kuriomis galima patekti į alternatyvius pasaulius? Kas...

– Tu, tu, žinoma tu, – pasiduodamas rankomis sumojavo Adomas: – tik būk toks geras, pristabdyk arklius. Lėki taip, kad aš tuoj iškrisiu iš vežimo.

– Kokio vežimo? – kiek sutriko senis.

– Nesvarbu, pamiršk. Tęsk, tik būk geras šiek tiek aiškiau.

Senis kurį laiką stovėjo kasydamasis šalmą. Paskui nudžiugęs pasilenkė ir kažką pačiupo nuo žemės:

– Žiūrėk, matai šitą balą? Puiki bala, vandens paviršius lygus, kaip stiklas, jis tiesiog užpildo visą balą. Tai va, įsivaizduok, kad vanduo tai tamsioji materija, o bala tai mūsų visata. Iš mūsų perspektyvos ji yra vienintelė ir daugiau nieko nėra. Dabar žiūrėk, kas bus, – tai tardamas jis metė balon didžiulį varžtą. Tas pūkštelėjęs nuskendo, vandens paviršiumi nuvilnijo mažos bangelės.

– Va, matai, matai? – skubiai parodė ranka į balą.

– Matau, nuskendo.

– Na, kur tu žiūri? Kas gi taip žiūri? Bangelės, į bangeles reikia žiūrėt, kad tave kur, – sulig tais žodžiais paskutinės bangelės nuvinguriavo į balos pakraščius ir išsikvėpė. – Aš ką tik tamsiąja energija sutrikdžiau tamsiosios materijos gravitacinį lauką ir jos paviršiuje atsirado keteros, žyminčios paralelines visatas? Ar tu supranti? Aš priverčiau jas pasirodyti mums! Ir mes galėjome peršokti į kurią nors iš jų, kol jos vėl neišnyko išsilyginusiam gravitaciniam lauke.

„Tas nusmuktkelnis juk tikras genijus, pateptasis“

Adomas kurį laiką tylėjo, tik vos virpčiojantis dešinysis skruostas galėjo išduoti jo viduje vykusias batalijas:
– Tu radai būdą, kaip identifikuoti paralelines visatas ir gali peršokti į bet kurią?

– Naaa, lyg ir taip, bet ne nevisai... – kiek nusivylęs numykė Patrimpas.

– Aš galiu tiksliai identifikuoti tik tas, kurios jau buvo pasirodžiusios. Supranti, procesas labai subtilus, kuo stipresnis impulsas, tuo daugiau keterų. Kuo daugiau keterų tuo greičiau jos gena viena kita ir panyksta. Jeigu šuolio metu ketera pranyks, keliautojas liks užstrigęs tamsiosios materijos gravitacijos lauke, kaip koks prieštvaninis vabzdys gintaro gabalėlyje. O tai negerai! Visai negerai, patikėk manim.

– Tai tu tiesiog bandai?

– Bandau. Jau šešis metus bandau patekti namo, į Vilnių, ir nerandu. Nėra, nėra mano keteros! Visko yra – o maniškės nėra...

„Kam rūpi kažkoks Vilnius. Reikia kuo greičiau nusigauti pas Ievą“

– Tai tu perkėlei Ievą į kažkurią visatą? Ar gali ją vėl atrasti?

– Aš, ne... – pradėjo mykti senis.

– Gana! Аš klausiu ar gali vėl iššaukti tą keterą ant kurios ją perkėlei? Aš tau dar kartą kartoju: privalau ją rasti, supranti? Aš jai reikalingas, be manęs ji pražus. Turiu ją apsaugoti. – Įsiaudrinęs išbėrė Adomas. Vieną akimirką seniui net pasirodė, kad jo akyse sužibo kažkoks karštligiškas troškimas.

– Nuo juodaskvernių?

– Taip, žinoma, nuo jų ir nuo kitų... nuo visko. – Adomo veide rodos vėl atsispindėjo nuoširdus rūpestis.

– Gerai, – minutėlę pasvarstęs, pagaliau linktelėjo senis. – Tik dėl jos. Ji puiki ir gera. Padovanojo man...

– Žinau, žinau, jau sakei. Gal tiesiog eime pas tave ir tu man viską aprodysi?

Gerą valandą jie klaidžiojo metalo laužo labirintais, kol galų gale priėjo aplamdytą angarą, kurio didžioji dalis buvo palaidota po įvairaus šlamšto kalnu. Senis, numetęs šalin keletą skardos lakštų, mitriai pasilenkė ir netrukus pradingo atsivėrusiose tamsioje skylėje. Adomui neliko nieko kito, kaip pasekti jo pavyzdžiu. Viduje buvo tamsu, nors į akį durk. Senis pūškavo kažkur priekyje ir Adomas jau norėjo sušukti šiam, kad palauktų, bet prisivijo kaip tik tada, kai tas maigė švytinčio pultelio, kabančio ant prieš juos išdygusios sienos, mygtukus. Netrukus sugirgždėjo mechanizmas ir pasislinkusi šonan plokštė atvėrė kvadratinę angą į erdvę, neblogai apšviestą salę. Abiem įžengus vidun, durys savaime grįžo į savo vietą, atkirsdamos juos nuo išorinio pasaulio.

„Ir pasakė jis: tebūnie šviesa“

Salė keistai disonavo su visu tuo, ką Adomas matė išorėje. Čia taip pat buvo grūste prigrūsta įvairios technikos, bet jos išdėstymas, nors ir ne itin tvarkingas, tarpais net chaotiškas, leido suprasti, jog tai padaryta su kažkokia intencija. Įvairaus dydžio moduliai tarpusavyje buvo sujungti laidais, kabeliais, netgi vamzdeliais. Spingsojo daugybė lempučių, daviklių, kai kurie įrengimai buvo pusiau išardyti ir pro žiojėjančius vidurius, matėsi kiti, esantys už jų. Visa tai driekėsi išilgai salės ir užėmė didžiąją jos dalį. Laisvesni plotai buvo likę tik šonuose ir iš galų, kurių viename stovėjo gigantiški metaliniai konteineriai, aukštai iškilę virš kitų įrangos dalių, o kitame matėsi panelė su ekranais, valdymo pultas ir vieniša, aiškiai savadarbe kėdė.

Adomas, permetė žvilgsniu priešais išsidriekusią įrangą ir nieko netaręs patraukė pulto link. Senis, aiškiai tikėjęsis  kur kas audringesnės reakcijos, jau buvo besižiojęs kažką sakyti, bet tik mostelėjo ranka ir nusekė savo jaunajam svečiui iš paskos. Deja pultas stovėjo nebylus, visi keturi ekranai buvo tamsūs.

– Jis gi veikia, tiesa? – nekantriai mostelėjo galva, pulto link, Adomas. Akimirkai jį apniko siaubingos abejonės, kad visa tai – tik trenkto senio klejojančios fantazijos.

– Veikia, aišku, kad veikia. Kaip jis gali neveikt, jeigu aš jį surinkau? – vėl pajutęs susidomėjimą nušvito Patrimpas. – Štai žiūrėk, – mirktelėjo senis, klestelėdamas ant trikojės kėdės. Vos jam prisėdus, pultas ūmai aktyvavosi, ekranai atgijo, kažkur tolėliau suūžė aušintuvai, įranga ėmė ciksėti ir mirkčioti margaspalvėmis lemputėmis, rodos gyvas organizmas, nubudęs iš gilaus miego.

„Ir pažadino jie žvėrį, ir garbino jie žvėrį, sakydami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo”

– Žinojai, kad kiekvieno žmogaus užpakalis yra unikalus, kaip ir pirštų antspaudai? Be mano sėdynės niekas šito grožio nepaleis, – patenkintas savuoju sąmoju, krizeno senis.

– Tu juk perkelsi mane pas Ievą? Perkelsi?

– Na taip, aš galiu. Akumuliatoriai pilni, impulso stipris aiškus, ketera identifikuota. Tai man čia juokų žaidimai, tik paukšt ir tu ten, – entuziastingai pradėjo senis ir čia pat nurimęs pridėjo: – bet gal vis tik neskubėk? Galėtum pabūti čia, su manim? Žinai, man kartais taip trūksta draugijos. O tu, tiesa sakant, visai puiki draugija. Mes abu...

– Mes abu, ką? – atrodė, kad Adomas tuoj prapliups kvatotis, bet čia pat užgniaužęs juoką pridėjo: – Ten kažkur viena Ieva. Aš turiu būti su ja, be manęs ji pražus. Tu supranti, ar ne?

– Suprantu... Ruoškis, – nenoriai pratarė senis ir įniko į valdymo pultą. Išmaniųjų pirštinių genami pirštai tiesiog laigė po klaviatūrą. Nesumodamas kaip jam ruoštis, Adomas ištuštino ant stalo gulėjusią senio gertuvę ir nuo to pasijuto tik dar alkanesnis. Intuicija pakuždėjo, kad maistas dabar būtų ne pati geriausia mintis. Lyg nerasdamas vietos, kurį laiką neramiai žingsniavo nuo vieno patalpos galo prie kito, kol galiausiai nuvargo. Kėdžių daugiau nesimatė, tad prisėdęs ant grindų, atsišliejo nugara į sieną ėmė laukti. Laikas slinko lėtai ir jį jau buvo apėmęs snaudulys...

„Atsiduokite Jam visa širdimi, nes Jo rūpestis begalinis. Ji privalo, privalo tai priimti”

... kai garsus Patrimpo šūksnis išblaškė visus miegus:
–  Nemiеgam, jaunuoli nemiegam! Metas keliauti, tuojau bus didelis bum ir tamsioji materija atvers mums savo paslaptis, ne kitaip.

Adomas tučtuojau pašoko ir atskubėjo prie senio:

– Tai ką, viskas? Ką man daryti?

– Tuojau paleisiu impulsą, po jo pasirodys septynios keteros, – pasakė Patrimpas, rodydamas į vieną iš ekranų. – Šešta iš jų tavoji. Bangos risis lygiai trylika minučių ir dvidešimt keturias sekundes. Laiko užtektinai, bet ir delsti neverta. Aišku, jei nenori užstrigt tamsiojoje materijoje, kaip koks vabaliukas, – neišlaikęs vėl sukikeno senis.

– O tu tikrai pataikysi į tą – šeštąją keterą, nenutrenksi manęs velniai žino kur? – lengvas virpesys bėgiojo Adomo rankomis.

– Aš? Aš ir netaikysiu. Kam man taikyti? Programa taiko. Bet net jeigu reiktų rankiniu būdu, aš laisvai pataikyčiau. Pamenu vieną sykį, laiko turėjau vos...

– Kitą kartą Patrimpai, kitą kartą, – be ceremonijų, užsidegusio senio tiradą, nutraukė Adomas. – Susikaupk, tai ne žaidimas.

Senis linktelėjo ir rodos surimtėjo. Suspaudė paskutines komandas ir pamažu viskas aplink paniro į vis stiprėjantį gausmą, aplink išsidriekusi įranga rodos pašėlo ir staiga, kai garsas jau tapo beveik kurtinantis, viskas aprimo.

– Mes ją pačiupome, žiūrėk, – mostelėjo ekrano link praktiškai prie jo prisiplojęs senis. Juodame ekrane švystelėjo balzganos šviesos impulsas.
– Kolaideris čia netoliese, ant aukščiausios krūvos, – dar spėjo ištarti senis, kai ekrano viduryje iškilo nedidelis ratilas ir tolydžio didėdamas, pamažu ėmė slinkti į pakraščius. Po jo pasirodė kitas, dar vienas, kol galų gale jų buvo septyni, kaip senis ir minėjo.

– Štai, štai ji – šeštoji ketera: X trys šešiolika Z aštuoni aštuoni vienas. Tai tikrai ji, viskas pavyko! Adomai, tau metas. Štai ten kapsulė, liuką aš jau atvėriau, viduje yra užvėrimo mygtukas, rasi nesunkiai. Saugos diržai automatiniai, bet tu vis tiek stipriai įsikibk į porankius. Perkrovos šuolio metu siekia 5G, žinau per didelės, bet pasistenk laikytis už jų iki galo, tai padės susikoncentruoti ir neprarasti sąmonės. Viskas, keliauk... eik, – pritrūkęs oro po savo tirados, giliai įkvėpė Patrimpas ir Adomui pasirodė, kad nusigręžęs senis atžagaria ranka perbraukė sau per skruostą.

„Tu esi Jo tarnas ir visi tavo darbai – palaiminti“

– Tu juk niekam nepasakysi kur aš, Patrimpai? – jau benueinąs Adomas, staiga apsisuko ir grįžo prie stalo.

– Žinoma, žinoma ne. Kaip aš galėčiau? Mes gi draugai, draugai, – kuo nuoširdžiausiai užtikrino, pašokęs nuo kėdės, senis.

– Draugai... – nusišiepė Adomas ir išskėtė rankas apkabinimui.



Kapsulei greitėjant, Adomas juto, kaip į kūną įsirėžia saugos diržai, sulig kiekviena akimirka kiečiau priplodami jį prie atlošo. Išcentrinės jėgos veikiamos kraujo dėmės, vis giliau gėrėsi į pirštinėtų rankų gniaužiamus, šviesia eko-oda aptrauktus, krėslo porankius.

                                                      –––––––––––

Žurnalo įrašas Nr. 67:

„Paciento elgsenoje, teigiamų pokyčių užfiksuota nebuvo. Grįžtame į pradinę terapijos stadiją. Ir išinstaliuokite pagaliau tą Bibliją. “
2018-06-17 13:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-24 16:45
pikta kaip širšė
Parašiau 4
Tikiuosi tu manęs neprimuši, kai susitiksime (o jei ir šiek tiek trinktelėsi, tai gal ne itin stipriai), bet aš čia nematau kūrinio :/
Matau puikų, originalų, gyvą, įtikinantį, intriguojantį ir tikrai visaip kaip nuostabų personažą. Dar smagų ir beveik nepriekaištingą dialogą. Matau gražiai išvystytą epizodą, trumpą atkarpą, bet man tai yra ištrauka. Kažko dalis, bet dalis. Net ir vertinant tuos paskutinius sakinius, kurių prasmės aš nesugebėjau iššifruoti užtikrintai ir geriausiu atveju turiu kelis galimus variantus, net ir su jais man šitas tekstas nepasidaro savarankiškesnis. Jame niekas nekinta. Vienintelis pokytis yra mažas pajudėjimas erdvėje, bet... Žodžiu, vis dėlto teks pasiimti pleistriuko į susitikimą :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 19:02
lllllllll
  Šioje dalyje kursyvas, cituojantis neva biblija, labai ironiškai ir gyvai įsipaišo į bendrą kontekstą. Bendrai paėmus,komiškas personažas, be jokios abejonės, yra viso kūrinio vinis ir ašis. Pati istorija vystoma be užuolankų ir nukrypimu, tik spėk bėgti iš paskos kartais patrakusioms ir padrikoms, o kartais gana moksliškai skambančioms teorijoms. Pasaulis minimalistinis, bet išsiteisina, nes veiksmas vyksta čia ir dabar, šioje konkrečioje, turbūt tyčia ribotoje erdvėje.
Pirštinės – lyg šautuvas, kuris neiššovė.
Apsmukusios "genijaus" kelnės, kaip Enšteino ištaršyta šukuosena :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-21 13:29
ieva3003
Labai skanu. Perskaičius paskutinį sakinį nuoširdžiai garsiai prunkštelėjau. Gerai, kad buvau viena, nes juokiantis prie kompo dar ir man reiks grįžti į pradinę terapijos stadiją ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 23:22
Pelas
Stiprensė dalis už pirmą. Įtikinamai dėstoma keterų teoriją; kažką panašaus ir aš turiu savo arsenale:) Biblijiniai intarpai gerai įsipaišo. Nors kokie ten biblijiniai be nuorodų į vietą knygoje ;) Daug erdvės interpretacijoms. Įdomu būtų sužinoti autoriaus sumanymą kaip Ieva ir Adomas susiję su mūsų ir kūrinio realybėmis (jei susiję). Pačiam gale žurnalo įrašas dar daugiau pažeria klaustukų; manau, jis yra nebūtinas. Ketera trikovėje per vidurį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-19 16:27
sesė mėta
Ok, tai dabar tada rašau visiem trim bendrą komentarą.
Kalbant apie trikovės reikalavimus:
Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.
Cerera, mano nuomone, reikalavimus išpildė visus; Fake Writer – pasigedau Lietuvos (ar pražiopsojau?); llllll – pasigedau alternatyvios realybės (nors nesugalvoju dabar katram fantastikos žanrui šitą tekstą galima priskirt). Tai jei vien pagal reikalavimus, atiduočiau pirmą vietą Cererai, bet… Šiaip, turiu pasakyti, kad visi trys autoriai yra vienas kito verti, ir dėl jų rašymo sugebėjimų man daug abejonių nekyla, tai šį kartą tas mano vertinimas gal bus labai subjektyvus. Pagal patiko/nepatiko.

Cereros tekste patiko tai, kad šį kartą ji nusprendė nedaryti mindfuck’o ir neužkapstyti siužeto vingių po keliais metrais žemės. Patiko idėja (nu ir kas, kad jau kažkur girdėta su tais ateities nusikaltimais – pabandykit kas nors sukurt ką nors tokio, ko niekas niekada nėra sukūręs), patiko pabaiga, labiau nei pirma dalis, patiko antra. Kas nepatiko? Tas rašymo stiliukas. Man buvo panašiau į juodraštį, kai tiesiog “užsimetami” kūrinio pagrindai su mintim dar grįžti ir viską praplėsti. Rodos, tokie svarbūs įvykiai aprašyti tik pora sakinių, ir neišsiplečiant net ten, kur labai norėtųsi išsiplėsti. Kita vertus pridėliota atrodo nereikšmingų detalių: nelabai suvokiau androido pasirodymo tikslo, Elena ir jos karamelinė kava irgi kažkodėl gavo daugiau dėmesio nei pagrindinio veikėjo ištrėmimas. Ir šiaip turbūt koja pakišo tai, kad po Variantų erdvės iš Cereros tikėjausi daugiau. Na, bet gal čia tiesiog nepataikyta į konkrečiai mano skonį.

Fake Writer tekstą skaičiau labai maloniai. Ir aplinka, ir veikėjai sukurti labai sklandžiai ir ryškiai, tos “biblijos” detalės puikiai tinka ir atrodo nėra ką nei pridėti, nei atimti ir viską sugadino nebent pabaiga, kurią perskaičius kilo klausimas “WTF?”. Suktos pabaigos man patinka, bet tik tada, kai sugebu jas išnarplioti. O šitos nesugebėjau.

Na ir llllll su savo vabzdžiais… Turiu pripažinti, kad net jei Fake’o pabaiga būtų aiški, o Cereros teksto stiliukas būtų kitoks, šitam vis tiek atiduočiau pirmą vietą. Man čia viskas patiko. Ir idėja, ir stilius, ir veikėjas. Pabaiga nekliuvo, o aprašymai tiesiog superiniai. Vietom kilo noras pasibraukti ir persirašyti kur nors pavienius sakinius. Apskritai, man atrodo, kad tokia proza ir fantastika ir yra lllll arkliukas. Ta prasme, ta niūri, liūdna, postapokaliptinė, nes ko jau ko, o atmosferos perteikimo tikrai autoriui pavydėti galima (bent jau aš pavydžiu).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-18 13:30
sesė mėta
Perskaičiau vakar vakare, bet nerašiau komentaro su viltim, kad viskas "susigulės" ir aš suvoksiu pabaigą. Nesusigulėjo. Tada galvojau palauksiu kokio protingesnio žmogaus komentaro, kuris man tą pabaigą atskleistų bet... Na, bet nutariau neapsimetinėti nuovokesne negu esu ir nuoširdžiai prisipažinti, kad pabaigos nesupratau. Vienintelė teorija, kuri dėl jos kilo - veikėjas pateko ne ant tos keteros ir nukeliavo į visatą kur yra psichiatrinės pacientas. Bet ko gero ta teorija neteisinga, nes tada tas biblijos išinstaliavimas ne į temą... Bet žodžiu, būtų labai įdomu sužinoti kaip ten turėjau suvokti :).
O pats tekstas tai man patiko: veikėjai, tos a le biblijos ištraukos, sci-fi motyvai (man kaip neturinčiai nieko bendro su fizika ir astronomija čia iš vis buvo aukštasis pilotažas). Žodžiu, būtų puikus tekstas jei ne ta mindfuck'inė pabaiga :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-17 16:51
cerera
Labai įdomiai ir įtaigiai plėtoji keterų teoriją. Patikėjau viskuo ir iškart, galėtum drąsiai varyt mokslinę fantastiką :-) O jei rėmeisi mokslu, prašome nurodyti literatūros šaltinius - neradau nieko panašaus, kai ieškojau savajai versijai.

Užtat Adomo motyvai kiek abejotini, idėja gal irgi kiek pernelyg giliai užkapstyta, pvz. kas ta Ieva ir ko Adomui iš jos reikėjo, supratau tik po asmeninės konsultacijos. Kitaip niekaip nebūčiau, galbūt netgi po tos šviežiai užgimusios užuominos – ačiū tau nors už tai ;-)

Su Patrimpu viskas ok, tik manęs ne itin įtikino tas nuoširdus draugystės ir bendrumo jausmas, užgimęs visiškai nepažįstamam žmogui. O šiaip jau šioje dalyje jis pasirodė puikiai – šaunuolis :D Ne tu – Patrimpas :-)))

Su Biblija irgi gerai ten ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą