Lietuva

Lietuva....

Kur Aš be tavęs išeisiu, išvažiuosiu, pabėgsiu, atitrūksiu...., emigruosiu?


Kur rasiu tiek rasos ant dobilų lapų, ar žemuogių ant smilgų šluotelių suvertų, manau nei Andalūzijoje, Marmaryje ar Margaritos saloje...,
Aš gimiau kai liepose medunešis dūzgė, kai šiaurys paskutinius vieškelius negailestingai užpustė, aš gimiau kai gluosnis šalia sulinkusios tvoros buvo didžiausias pasaulio medis, kai Vieversynės kalnas galulaukėje buvo neregėtos aukštybės, o vieškeliai, dulkėti vieškeliai, kurių šalikelėje kryžiai pastatyti, savo pečiais dangų laikė, tada nežinojau, kad mano vieškelis veda į dar didesnį kelią, kur važiuoja autobusai, kad už mūsų ežerėlio yra kaimai, geležinkeliai, miesteliai ir didmiesčiai...



Jau nebe pirmą pavasarį  nusiimu kepurę ir senų gonkų stikluose matau vis daugiau žilų plaukų savo galvoje, suprantu, kad turiu dar laiko grąžinti savo sielai duoklę.
Juk Ventes ragas šiandien pilnas parskrendančių paukščių namo, kad akys marių bangomis glostys Nidos kopas, paklausdamos Parnidžio kopos saules laikrodžio ar dar daug..., ech, dar yra, dar spėsiu, pušynais, samanų kilimais link Preilos, Pervalkos, žvejų tinklus sulopęs, žuvėdroms pamojęs, važiuosiu, eisiu, Rambyno kalno aukurui nusilenkti ir panemune, ten pro Veliuoną, Raudonės raudonumą... . Kauno bokštų kuorus žvilgsniu aprėpęs, važiuosiu norėdamas Trakų kalvelėse

ežerėlius suskaičiuoti, Drabužaityje kojas suvilgęs žemuogių saują prie nosies prinešęs, įkvėpęs to aromato, einu..., einu Dzūkijos pušynėliais link Druskininkų, sūraus vandens paragauti, į Meilės salą luotu Nemunu nuplaukti ir pro Merkinę, Varėną, sostinę aplenkęs link Molėtų molingų, link ežerų, Dubingių medinį tiltą paglostęs eisiu Labanoro girios pažiūrėti, galvą priglausiu prie pušų..., o ten, toliau juk Ignas ir Alina pagal padavimą miestui davė vardą..., einu, vieškeliais, kiekvieną gluosnį, beržą apkabinęs. Kur ten taip toli šniokščia, griūva, veržiasi vanduo? Ginučių vandenų malūnas girnas suka, atodūsis gilus ir aš ant tokio didelio ir aukšto kalno, ar tai padangė?

Akimis negaliu patikėti Ladakalnį pasiekęs krentu ant žemės..., čia mano protas ir dvasia palieka kūną pailsėti ir taip lengvai nuo kalno atsispyręs... skrendu, tiek ežerų

aš dar nematęs!..., pakilęs taip aukštai staiga atsirandu šalia Šventosios, Anykščių šilelio šalia klėtelės padūmojęs, Puntuko akmenį ir jojo brolį susiradęs, šalia tokios gražios istorijos apie siauruką,

garvežį išklausęs..., einu namo, jau metas, toks rūkas, antai ir Ukmergė šviesų banga jau pasipuošus, o aš į Vilnių, namo, rytoj į darbą ir kas ten žino, kada didžiulio miesto bokštai taip suspaus krūtinę, kai vėl suprasiu, kad diemedis tada man buvo pats didžiausias medis, kad niekur, niekur aš išeiti iš Lietuvos nenoriu, kad čia gandrai ir vieversiai namais savais vadina šitą kraštą, kad taip gražiai, velnioniškai ramina Nidos švyturio šaukimas, žveju tinkluose pasiliksiu, ežeruose, pasakose ir Vienuolio legendose ir kaip“Hiperbolė dainavo... (ir niekas, niekas manęs nuo žemės šios neatplėš)... Lietuva........................ .