melancholiškas grožis

gatvėse bunda citrinos
kaip mintys kurias praeinu
kvapas ant medžio žiedų
kaip mėnulių iš šilko nuaustas
ir viską regiu per palangę
nusvirusių rankų
nieko neklausiu
visos Romos Kasertos Pompėjos
į mano stalčių atsiminimų nusėdo
daug ko suprast negalėjau
bet buvo net liežuvis sunkiai
apsiverčia tarti - paprastą kuklų gražu
miestai kaip žmonės užauga
ir melstis pradeda būnant seni
kai šiūkšlės pridengia stotą graudu
bet ar miestas čia kaltas
kad jo veidą bjauroja žmogus?
tuno žvaigždės įspraustos
kiekvieno murusio pastato puslapiuos
žmonės kaip duonos pluta
ten ant kalno stikliniuose guoliuose miega
o sielos nakčia aptarinėja kasdien
vis naują praeivį
ir aš ten buvau traukiniais kaip
ant virvelės surištom skardinėm
bildėjau daug žmonių net gyvų
negyvai tik judina lūpas
melancholiškai tarsiu žavu
ir prisėsiu ties išsivadėsiančiais
dūmais