Trys broliai 4

Iš pradžių buvo sunku, bet Arijus metė mokslus ir įsidarbino pagalbiniu
darbuotoju nedidelėje baldų gamykloje, o mes grįžę po mokyklos siuvome
sagas į džinsus, megztinius ir užtrauktukus į „dušovus“ treningus.
Pragyvenimui užteko, tačiau Arijui tas nepatiko. Pinigų, jo galva, buvo per
mažai, Jis vis klausdavo ar paruošėm pamokas.
- Paruošėm, Arijau.
- Tuomet eikit ir dar pasimokykit. Nenoriu, kad vargtumėt taip visą
gyvenimą. Jūs turit tapti teisininkais, bankininkais, gydytojais.
- Bet, Arijau, mes norim uždirbti daugiau pinigų šeimai.
- Aš tuo pasirūpinsiu, - vis sakydavo jis, - dabar einat mokytis.
Motina nusišypsojo ir linktelėjo mums.
Mes sėdėjome prie knygų, tol kol išmokdavom pamokas tobulai. Kai
gaudavau gerus pažymius, už tai visada dėkodavau, ne mokytojai, o Arijui.
O jis visada šypsodavosi, kai pamatydavo dešimtuką mano pažymių
knygelėje.
Loretai mokslai irgi sekėsi gerai, tačiau Vidmantui... na geriausiu atveju
vidutiniškai. Arijus jam niekada apie tai neužsimindavo, nes ir jam pačiam
prastai sekėsi su mokslais vidurinėje. Jis baigė tik devynias klases ir išėjo
mokytis į PRC. Kaip tai baigėsi, jau žinote. Jam svarbiausia šeima. Ir jis tą
įrodė jau daug kartų.
Kai vieną kartą motina jo paklausė, ką jis mano apie iš namų pabėgusią
seserį, Arijus nieko neatsakė. Tik nusispjovė ant kilimo, o po to jį nuvalė.