Metempsichozė

Metalo skonis burnoje...
Kodėl aš negaliu išspjauti tos monetos?
Man liežuvį spaudžia!
Balta drobė sunki tarsi granitas...
Negaliu įkvėpt! Padėkit!
Nejau tai viskas?
Juk tiek daug nepadariau dar, regis, tiek daug nepasakiau Tau:
kad Tavo žodžiai mano mintyse pavirsta kūnu,
o Tavo sėklos kvapas kaip jazminų po lietaus.
Bet per vėlu.
Erdvėlaikis jau susitraukė į akmeninę taurę rankoje.
Ir gerklas degina ledinis skystis Letos upės.
Ir vėl teks klykt iš ilgesio...
Pirmą (eilinį) kart suvokus savo žmogiškumą.