Rašyk
Eilės (71352)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







..... Stiklas virpteli, vangiai užkaukia motoras, veidas iš plakato keistai trukčiodamas nusliuogia langu ir pradinsta iš regėjimo lauko. Kriokiantys mašinų srautai tysta garuojančiu asfaltu. Pro šalį plaukia išgeltusios vejos, medžiai bejėgiškai nusvirusiomis šakomis, tvankybėje paskendę prospektai ir skersgatviai banguoja neregių zombių miniomis. Jie nieko nemato aplinkui, sustiklėjusios akys žvelgia pirmyn, o išraudę jų snukiai kreivai atsispindi rabuliuojančiame vitrinų stikle - viskas aplinkui lydosi karštyje krintančiame iš bespalvio dangaus. Mane išmuša prakaitas, tuo pat metu nukrečia šiurpas ir pritemsta akyse, tiltas siūbteli po manim lyg guminis, pralinkdamas beveik iki pat upės žiotyse liepsnojančių ryto žarų.

    “Lvovo. Sekantis sustojimas - Turgus” išbliauna vairuotojas į mikrofoną. Rėžiantis balsas supurto ir pažadina iš dusinančio alpulio. Silpnumas netrukus praeina ir manyje pagaliau buna nenumaldomas ryžtas veikti. Svirpimas galvoje saldžiai nuvibruoja stuburu žemyn, į pilvo apačią. Atrodo gaunu užuominą į laukiantį atlygį ir malonios šilumos bangos pulsuodamos pasklinda visu kūnu.

    “Turgus! Sekantis - Kuro aparatūra…”

    Aš pašoku, palto skvernais prisidengdamas bundančią erekciją, ir pats pirmas išsiveržiu laukan kone išlauždamas mikriuko duris. ” Idiotas! Nagus nukaposiu! ” girdžiu iš paskos piktus vairuotojo grasinimus. Bet jo balsas pranyksta turgaus prieigų šurmuly, o aš išsyk pakliunu tarp kuprotų senų raganų siūlančių pirkti iš rankų, murzinų vaikiščių graužiančių sužiedėjusias kriaukšles, kretančių elgetų iš pakampių tiesiančių savo pajuodusias saujas. Purtomas pasidygėjimo branuosi, o aplinkui išvien bedvasės šmėklos, gyvi numirėliai, tik nei vienas to dar nežino.

    Ir štai jie - priešais mane – turgaus vartai. Milžiniškos monolitinės kolonos kyla aukštyn, dantyti geležiniai kuorai plačiai atverti. Jie panašūs veikiau į tvirtovės vartus. Tai lyg miestas mieste apsuptas nepraeinamų betoninių sienų. Bet kurią akimirką geležiniai nasrai gali užsiverti ir visi pakliuvę į spąstus nebeturės nė menkiausios vilties išsigelbėti. Prisiekiu, vos sulaukęs Didžiojo Proveržio, aš maldausiu, kad turgaus sienas sulygintų su žemę, kad nebeliktų nei pamato, nei sveikos plytos šitoje civilizacijos šunvotėje.

    Pajuntu, kaip įsiskverbusios į mano mintis, nuvilnija pritarimo bangelės - taip, tikrai taip ir bus, šito pragaro neliks nė žymės, nė menkiausio ženklo žemės paviršiuje.

      Aš nurimstu, kvėpavimas darosi gilus ir pilnas, tai lervutės pasėtos mano smegenų vingiuose čirpia lopšines, ramina mane, išskirdamos tiesiai į kraują laimės endorfinus. Turbūt ir joms baisu, mat ir jos žino - jeigu man nepavyks, žus ir jos kartu su manimi, o tuomet misijai galas. Tuomet iškils pavojus ir kitoms misijoms visoje planetoje.

    Prisidegu cigarėtę, mėgindamas bent kiek atitolinti neišvengiamą prievolę. Bet ir čia pajuntu draugišką globą - JIE neleidžia man nuodytis, ir neleidžia nė akimirkos delsti. Man nutirpsta pakaušis, geliantys šiurpuliai nubėga visu kūnu, apima keistas paralyžius. Matau kaip ranka suglamžo cigaretę, pirštuose užgęsta žarija, man velniškai skauda nudegintą nykštį, bet veide nejuda nei vienas raumuo. Aš metu nuorūkos likučius į urną, o kūnas pats žengia pirmyn, ranka automatiškai paima prie vartų ištiestą lankstinuką ir meta ten pat – tiesiai į urną. Braunuosi pirmyn, ryžtingu mostu nustumdamas priskretusį valkatą, užsimojęs kumščiu nuveju inkščiantį šunį, vos metęs žvilgsnį, mirtinai išgasdinu įkyrią čigonę. Mano kūnas staiga tampa veržlūs ir lengvas, jis spraudžiasi pro minią vikriai ir užtikrintai. Tvankumas atslūgsta, man iš nugaros tarsi papučia stiprokas vėjelis ir aš pasijuntu genamas nematomų sparnų yriais.

    Štai JIE vėl perėmė valdymą. Man patinka, kai už mane viskas nuspręsta, taip gera žinoti, kad niekuo nebereikia rūpintis, ir kad viskas bus sutvarkyta pačiu tinkamiausiu būdu. Pasiduodu nešančiam bangavimui, maloniam posparnių dūzgesiui, endorfinų skleidžiamai euforijai...

    Lyg sapne pasuku tarp prekystalių nuklotų visokiais blizgančiais šūdniekiais. Einu pro juos iki pat apgriuvusio kraštinio pastato. Ten, atvėręs išklypusias duris į mėsinės cechą, keliauju tarp stiprių rankų švytruojančių kruvinomis kapoklėmis, aplenkiu metalinius stalus užverstus žalia mėsa ir sutrupintais kaulais, ir man patinka tas kavapas, toks žmogiškas, toks maistingas žinduolių mirties kvapas. Visai netrukus - o tai įvyks išties labai greitai - kraujo dvelksmo bus sklidinas šitas supuvęs pasaulis.

    Vos tvardydams piktdžiugą, išeinu į tamsų koridorių. Kažin kodėl tokie koridoriai vis dažniau primena kalnų olas, įgriuvas, siaurus tarpeklius ir požemių tunelius. Lyg sapne ir vėl prieš akis iškyla pažįstami veidai, žmonės su virvėmis ir kirtikliais rankose, ekspedicijos, žygiai, tyrimai. Lyg sustabdytame kadre pamatau šviesiaplaukę moterį besišypsančią smaragdo spalvos akimis ir kūdikį jos gležnose rankose. Ir tada viskas nugrimzta tamsoje…

    Prieblandoje skaudžiai susitrenkiu petį. Siauras koridorius netikėtai išeina į laiptinę, bet aš neklystamai leidžiuosi žemyn, vedamas kažin kokios vidinės navigacijos. Tamsiais pasieniais laksto mažučiai gyviai, lyg maži rusvi šovinukai jie siuva grindjuostėmis ten ir atgal, sustoja žvelgdami man įkandin, linguoja atstatytais aukštyn ūsiukais. Jų daugėja su kiekvienu mano žingsniu. Už nugaros girdžiu draugiškus krebždesius susiliejančius į vientisą palaikantį šnaresį. Mano galvoje atsišaukia keistai murkianti morzė, o pakampių šešėliuose atitaria toks pat vos pagaunamas traškėjimas.

      Nusileidęs į rūsį, perbrendu aplūžusių baldų ir maišų savartyną. Apleisto sandėlio gale pasibeldžiu į šarvuotas duris. Pasigirsta rakinamų spynų cypčiojimas. Duris atidaro lašinių kalnas, jis apsižvalgo man už nugaros, tada oriai atstato visus tris savo pagurklius, kažką klausia, nužvelgdamas įtariai ir iš aukšto. Aš sakau kažkokius nesuprantamus žodžius, gal slaptažodį, o gal vardą. Lašininis įdėmiai stebi mane, tada pasitraukia nuo durų praleisdamas vidun.

    Virš apvalaus stalo tvyro melsvas rūkelis, ketvertas lošėjų atsisuka į mane laikydami rankose kortas, cigaretes ir gėrimus. Perkaręs čigonas, matyt svarbiausias iš jų, pasimoja mane žieduotu pirštu. Prisiartinęs, traukiu iš kišenės ritinėlį banknotų ir dedu ant stalo. Jis primerkia juodbrūvą akį, nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, paskui staiga ima juoktis blizgindamas auksiniais dantimis, kartu juokiasi ir jo sėbrai. Vadeiva pakyla iš vietos ir atsivadėjęs užploja man per petį, paskui sprigteli mano skrybelės brylių ir vėl nusijuokia. Tada jis nusisuka ir linkteli apsauginiui. Storulis be jokių ceremonijų atstato į mane ginklą.

    “Cha! -Cha! ” isteriškai išrėkiu sau mintyse, štai dabar su tavimi viskas baigta. Stojusioje tyloje į mane žvelgia akmeniniai veidai, nei vienas nesujuda. Virš galvos praskrenda musė, kažkur palei prišnerkštą stalą išgirstu vos juntamą krebždesį.

    Čigonas atgyja pats pirmas, nekaltai mosteli į atkištą ginklą ir išsišiepia auksinėmis dantenomis, ir visi aplinkui, tarsi gavę ženklą, ima krykšti kaip gauja nevispročių. Dručkis kretėdamas astamtišku juoku įduoda man pistoletą ir dėžutę - matyt su šoviniais. Nesavomis rankomis slepių juos lietpaltčio klostėse.

    Staiga vadeiva sugriebia mane už atlapų, prisitraukia artyn ir žvelgdamas šaltomis žudiko akimis, sako, kad užmirščiau kur buvęs, ką matęs ir taip toliau. Pagaliau paleidęs mane, vienos rankos pirštais jis suskleidžia kortų kaladę ir užsimojęs pliaukšteli per stalo kraštą, tada pakelia kortas ir parodo man – ant kryžių tūzo dar vis kruta ūsiukai ir trūkčioja sutraiškytos nariuotos kojytės.

    Akimoju suinkščia tūkstančiai lervučių, jos įsisiurbia man į smegenis ir aš surinku iš skausmo, bet vis dar esu sukaustytas paralyžiaus ir mano balso niekas negirdi. Ranka mėšlungiškai suspaudžia metalinį vamzdį lietpaltyje, bet jame nėra šovinių, jie kitoje kišenėje ir tik tai dabar sustabdo mane.

    Deginantį skausmą smegenų žievėje nejučia pakeičia gyvatėlėmis nuvilnijusi glamonė, ji ramina ir apima visa pakaušį, glosto kunkuliuojančią sąmonę, ir aš suprantu - JIE mane saugo nuo neapgalvotų žingsnių, nes užduotis yra svarbesnė už viską.

    Vėl išgirstu juoką ir stiklų skimbčiojimą. Atrodo ir aš juokiuosi kartu su jais, į palubes kyla tabako dūmų kamuoliai, vienu mauku išgeriu man įbruktą gėralą, kosčioju nusideginęs gomurį, gaudau orą trindamas gerklę, o aplinkui netyla debiliškas juokas.

    Nežinau kaip man pavyksta, bet palinksminęs juos į valias, galiausiai išsprunku, turbūt kažką sumelavęs, o gal ištaikęs proga, kuomet įsitraukę į kortas, jie užmiršta apie savo nevėkšlą pajacą. Ramstydamas rankomis sienas lyg aklas šliaužiu painiais koridoriais, ropoju prišnerkštais laiptais, tada vėl koridoriais ir vėl laiptais, kol pagaliau iššoku laukan išpiltas šalto prakaito ir vos kvėpuodamas.

    Mane pasitinka netikėtas šviesos pliūpsnis, dygūs spinduliai apakina net pro akinius, oda daugybę dienų nemačiusi saulės bemantant užrausta, akyse ima suktis tamsūs ratilai ir aš subloguoju. Čia pat atpilu tulžimi visą susikauptą baimę ir įtampą. Kažkas apsiverčia viduje, tartum perbėgtų mažomis kojytėmis aplink skrandžio sienelę. Vos susilaikau nuo dar vieno priepuolio.

    Laimei, aplinkiniai per daug užsiėmę savimi ir aš neatkreipiu jų dėmesio. Artėja vidurdienis, dangus ir karštis prislegia miestą visu savo neįmanomu svoriu. Viskas aplinkui plaukia ir lydosi priešasi mano paplūdusias ašarotas akis. Sukaupęs visas jėgas atsitiesiu ir paskubom kertu sausakimšą turgaus aikštę. Stačia galva neriu tarp prekybinių paviljonų, išstumdau šurmuliuojančią minią, bėgu paknopstomis, atsimodamas nuo įkyrių prekeivių, skrajučių nešiotojų ir smulkių vagišių glamonėjančių kišenes; nešu kudašių tarp keiksmų ir pagirių tvaiko, tarp kietų alkūnių ir nenutylančio burnojimo.

    Ir štai mano pėda jau už vartų ribos, kone griūdamas, paskui save įtraukiu ir antrąją, ir tik tuomet pasijuntu ištrūkęs iš apgaulingai ramių geležbetoninių spąstų. Širdis baladojasi lyg patarkusi, mušantis prakaitas bėga upeliais, o atviri saulei odos lopai atrodo tuoj tuoj užsisliepsnos, apsipils dūmais ir ims luptis nuo kaulų. Krintu pavėsyje prie betoninės sienos.

    Bet atokvėpio niekur nėra. Pro šalį pirmyn ir atgal zuja minios nelaimingų žmogiūkščių. Štai žviegdamas sustoja troleibusas ir iš jo išvirsta nuožmios baidyklės. Raudoni, saulėje išpurtę snukiai - jie stumdosi, keiksnoja ir žvingauja ėsdami dvokiančias bandas iš kiosko - visi alei vieno nešini bedugniais krepšiais ir šlykščiai čežančiai pusmaišiais.

    Mano skrandyje vėl kažkas apsiverčia ir aš vos sulaikau vimdančius traukulius. Balsas man aiškina, kad tai praeis, kad mano viduje yra žinia, kurią turiu perduoti. Bet nuo to pykinimas nė kiek neatlėgsta. Laimei, kišenėje užčiuopiu keletą šlamančių. Pasigaunu pravažiuojantį taksi pamodamas kupiūromis. Už vairo atsilošęs drybso dar vienas spuogais ir šunvotėmis nusėtas išgama. Sutramdęs šleikštulį, sakau jam, kad man netoli ir mokėsiu dvigubai, jeigu uždarys langus, išjungs radiją ir pakeliui nelaidys liežuvio. Jis supratingai linkteli. Atsisėdu į galą, kad man niekas netrukdytų. Pirštais glamonėju kišenėje pabirusių kulkų tūtas. Jos vėsios ir maloniai sunkios, įsivaizduoju, kaip jos sminga į kūną.

    Vis dėlto tas kvailys sukinėdamas vairą netveria kailyje, visą kelią žvilgčioja į veidrodėlį ir klausinėja ar viskas gerai. Nesupratęs mano atkaklaus tylėjimo, jis pasitikslina ir vėl, tartum man reikėtų važiuoti ne ten kur pasakiau, o tiesiai į ligoninę. Pakartoju jam, kad viskas gerai, bet galiausiai teškiu: “Žiūrėk į supistą kelią, velniai tave rautų. ” Jis nieko neatsako ir nebeklausinėja. Sustojus nurodytu adresu, pasitikslina sutartą sumą, tarp kitko patardamas pasirodyti šeimos gydytojui. Kaip tik tuo metu į būgną švelniai įstumu kulką ir garsiai kostelėjęs užtaisau ginklą. Švelniai nuspaudžiu trigerį ir kulka minkštai įeina jam į pakaušį, o išeidama ištaško visą veidą. Priekinis stiklas bemat nusidažo, tiršta masė lėtai žliaugia ir gabalais drimba ant automobilio panelės…

    Numetu ant sėdynės daugiau nei žadėjau ir nelaukdamas grąžos, išlipu šiukšlinoje senamiesčio gatvelėje. Spuoguočius nuleidžia langą ir išsišiepęs dėkoja, bet aš nekantriai numoju, kad greičiau nešdintusi savo keliais. Kol dar laikau save rankose, po paraliais. Pro atvirą langą atsklinda prasčiausios prabos šansonas ir jis nurūksta tolyn, sukeldamas tarp namų dulkių debesis.

    Palaukiu, kol viskas nurimsta. Akinami saulės spinduliai tykšta gatvelėn be jokio šešėlio. Nuo karščio ima ūžti galvoje, jaučiu kaip mano pirštai, tokie ilgi, tokie lankstūs kaip nariuotos voro kojytės, ima karštligiškai lakstyti kišenėje apčiupinėdamos šaltą metalo vamzdį ir būgną. Veide ištysta kankinio šypsena, kišenėje nervingai spragsi revolverio saugiklis.

    Tuomet iš tarpuvartės atsklinda keistas triukšmas. Suspaudžiu stipriau nugludinto metalo rankeną, ji maloniai priglunda delne ir mane apima labai geras ir labai ramus jausmas. Iš tarpuvartės atlinguoja kuprota žmogysta. Įdiržusios rankos laiko per petį permestą virvę, jam iš paskos velkasi cinkuotas ventiliacijos gabalas, naujutėlaitis ir žėrintis saulėje, galbūt tik vakar atgabentas į statybos objektą, o dabar velkamas miesto šaligatviu. Visas kvartalas tuojau užsipildo to vilkimo. Atrodo tik pats kuprius negirdi skardos džeržgesio į betono šaligatvį. Jis atkaliai žingsniuoja nepaleisdamas virvės, per kitą petį persimetęs didelį krepšį, dėmėtas jo paltas prasegtas, skvernai plaikstosi vėjyje, atidengdami storas slidininko kelnes. Ant galvos jam užmaukšlinta kailinė kepurė, nutriušusios ausinės styro kas sau į šalis.

    Staiga tolumoje viaukteli patrulinė sirena. Bet kuprius nė nekrūpteli, jis keliauja vos atkeldamas nukleiptus skylėtus batus, sunkiais švogždždamas pravira burna ir stumdamas priešais save dar vieną nelemtą dieną. Jis žvelgia į tolį nieko nebeatpažįstančiu neregio žvilgsniu; atkakliai, sakytum kryžių, nešdamas savo kūną ir švytintį metalo gabalą besivelkantį jam iš paskos.

    Kai gatvės gale išnyra žaliai baltas ekipažas, aš instinktyviai metuosi į vieną gatvės pusę, paskui į kitą, tačiau nerandu kur pasislėpti, o policijos mašina jau važiuoja link mūsų abiejų. Visai netrokštu būti vieninteliu įvykio liūdininku, trenktis su jais visais į komisariatą ir aiškintis be pabaigos, ir vėl vaidinti klouną, neva atleiskite, bet aš to žmogėno nepažįstu, o ir kam koks reiklas, ką jis tempia už pavadžio, o juk visai gali būti, kad anam pasimaišė, ir tas gelžgalis jam dabar lyg šuo. Maždaug ties tuo sakiniu, aš gaunu kelis niuksus į paširdžius, štai dar keli smūgiai lazda, štai man po kojomis iškrenta patranka, pažyra šoviniai, o tada jau rūkyk…

    Ekipažas iš lėto siūbuodamas nuslysta išbangavusiu grindiniu. Patruliai abejingai aplenkia panamiais šliaužiantį valkatą ir sutoja prie vienos laiptinės durų. Prie tų pačių durų, kurias keliskart demonstratyviai paklibinęs ir pasirausęs kišenėse, dabar stoviu skėsčiodamas rankomis, supraskite, būsiu pametęs raktus.

    Šoninis automobilio langas nuslenka žemyn, atidengdamas akmeninį pareigūno veidą, iki pusės dengiamą saulės akiniais. Veidrodiniame jų atspindy pamatau sustingusį atvaizdą, jis perlinkęs, tarsi vilktų kuprą arba slėptų užantyje baisią paslaptį. Mano pirštai spūsteli šaltą metalą, o skrybelėta pamėklė dar įtartiniau išsiviepia klausiamai pakrypusiame pareigūno antveidyje.
2018-06-13 23:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-16 17:37
cerera
Hm, net nustebau, kad kažkam galėjo pasirodyt, jog labai jau čia kritikuoju ar kabinuosi dėl balasto – o pas ką iš mūsų jo nėra?
Tik papostringavau, kas per velnias, mano manymu, tas balastas yra, kad jau tokia tema iškilo.  Ir šiaip pamaniau, kad jei autorius galėtų kiek daugiau laiko kūriniui skirti,  tai ir pats pastebėtų, kur ne itin dera vienas ar kitas žodis, kur galima infomaciją sutraukt ar tiesiog padozuot pradžioj vos vos. Juk, kaip sakoma,  tobulumui ribų nėra :D

O kad mane irgi užvežė šis, jau pasakiau po pirmąja dalim ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-16 13:18
sesė mėta
Nesuprantu kas ten tiem kolegom su "balastu" užėjo :) Man čia buvo pats tas. Dar kol kas laukiu kuo čia uzbaigsit tą trikovę, ir kaip trikovę vertinsiu tada, bet kol kas tik leptelėsiu, kad kol kas mano favoritas yra šitas tekstas. Jau tiesiog darau išvadą, kad man ta niūrioji fantastika labiausiai prie širdies. O šita dar taip gerai sukalta. Kol kas intriguoja ir pati idėja, ir veikėjas. Visiškai nepritariu kritikai išsakytai pirmajai pastraipai. Man ji kaip tik pasirodė ir labai graži, ir reikalinga. Ko per daug tai gal to šlykštėjimosi žmonėmis - galima būtų bent keliose vietose to atsisakyti. Na ir gal dar autoriaus word'ui trūksta lietuvių kalbos taisymo :p
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-14 21:18
Fake_writer
Turiu pasakyt, kad vis dar patinka :)
Nepaisant to, kad negaliu nesutikt su kolegom, jog kažko čia per daug. Tik nežinau ar tai tikrai balastas ar tiesiog pertekliniai niuansai.
Visa ta šyza herojaus galvoje tikrai įtikinama, ji ateina bangom, kartais sustiprėja, kartais aprimsta. Bet galvodamas apie tą "naująjį pasaulį" jis dažnai kartoja tą pačia informaciją. Ypač užknisa, kad herojui taip patinka žodis- žinduoliai :))
Dar šiek tiek stebina bičo pastabumas detalėms, tai kažkaip sunkiai dera su nuolat čiuožiančiu stogu.
Ir dėl cereros minėtų snukių, sutinku, reiktų parinkti labiau atmosferinius žodžius.
Va, tie bandymai herojaus galvoje piešti būsimus įvykius labai neblogas sprendimas. Man viskas ten pakankamai aišku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-14 13:44
cerera
Man netrūksta nei veiksmo, nei snukiamušės, o pats pasakojimo stilius veža. Netgi labai.
Tik niekaip neapsiprendžiu, ar visgi tai labiau poetiškos sielos vyrukas, tiesiog nusivylęs ir velnias žino kokių "svetimų" užvaldytas, ar visgi „geziukas“, kuriam kaip ir pritiktų visi tie snukiai, makaulės, debiliški juokai ir pan. Na pvz. čia:
„Pro šalį plaukia išgeltusios vejos, medžiai bejėgiškai nusvirusiomis šakomis, tvankybėje paskendę prospektai ir skersgatviai banguoja neregių zombių miniomis. Jie nieko nemato aplinkui, sustiklėjusios akys žvelgia pirmyn, o išraudę jų SNUKIAI kreivai atsispindi rabuliuojančiame vitrinų stikle - viskas aplinkui lydosi karštyje krintančiame iš bespalvio dangaus.“
Na ką šitoje poezijoje veikia tie snukiai, m? Bent jau fizionomijom pakeisk, arba tiesiog grožybių mažiau, nors man tai laaabai liūdna būtų be jų ;-)

O dėl balasto…Vienas lb protingas žmogus kartą yra pasakęs: jei nori atsikratyt balasto, skaityk kas antrą pastraipą. Jei nėra jausmo, kad kažkas tarsi išplėšta, vadinasi...na patys suprantate ;-) Ir kalba čia eina nebūtinai  apie veiksmą. Tai gali būt tiesiog vis ta pati mintis, kuri jau buvo išsakyta, o ją rutuliojant, nieko naujo nepasakome, neišjaučiame, nepavaizduojame.  Nežinau, ar aiškiai čia pasakiau...
Nebandžiau taip skaityt šio kūrinio, o ši dalis man visai neprailgo, bet visgi, kaip ir Pelui, man panašu, kad to balasto yra šiek tiek ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-14 10:46
lllllllll
Šiaip jau, čia beveik viskas yra balastas, jeigu ieškai veiksmo, pokštų ir nuotykiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-14 09:18
Pelas
Praeitoj daly herojaus vidinių potyrių ir kabliuko su jauku skaitytojui/man užteko. Šioje tikėjausi daugiau konkretumo, bendro vaizdo, bet ir toliau lieku nežinioje, kažkokios pabirusios pasaulio detalės, herojaus ėjimas ten šen, o jaukas neartėja. Pvz. pirma pastraipa/sapnas - balastas. Jei visas gražumas paskutinėj daly, tai pirmas dvi trumpint iki vienos.
"Už nugaros girdžiu draugiškus krebždesius..." - kas tai yra draugiški krebždesiai (šiame kontekste)? :)
"Maždaug ties tuo sakiniu, aš gaunu kelis niuksus..." - apie kokį sakinį kalba eina?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą