Trys broliai 2

Praėjo treji metai. Tėvas gėrė, mums trūko pinigų. Motina augino vaikus ir nebuvo už ką, mus –
vaikus, išleisti į mokyklą.
Tėvo požiūris buvo toks: „prie CCCP visus aprengdavai uniforma ir vsio, o dabar bispridielas bliad.
Vienam to, kitam ano... ir čia laisva lietuva? “
Tačiau motina rado išeitį. Ji visada rasdavo išeitį. Jei nepavykdavo gauti drabužių ir kitų būtiniausių
daiktų už pinigus, tai ji eidavo po turgų ir klausinėdavo: „o ką šiandien duodate už dyką? “. Vienas
praeivis ją pasiųsdavo ant trijų raidžių, kitas maloniai atsakydavo, kad nieko, bet ji visada rasdavo
tokių, kurie galėdavo nemokamai atiduoti, jiems nereikalingas prekes. Dažniausiai dėvėtas,
dažniausiai per dideles. Tačiau mama visada sakydavo, kad iš didelio daikto neišpulsi ilgai, juk tu
paaugsi. Ir dabar aš suprantu, kad ji buvo teisi.
Atėjo rugsėjo pirmoji. Mano vidurinėlis brolis, jau buvo antrokas, todėl jau galėjo orjantuotis
vienas, mano sesė buvo penktokė, tai čia jau be kalbų. Vyriausias brolis, šiais metais išėjo į PRC, o
vyriausia sesuo buvo pabėgusi iš namų.
Mus sustatė pagal klases, aš turėjau priklausyti 1 A klasei. Aš bijojau pasikeitimų. Mama laikė
mane už rankos ir visaip drąsino. Tada atėjo mano kaimynė dvyliktokė Oksana, ji švelniai paėmė
mane už rankos ir nusivedė į mokyklos pastatą. Atsisukau ir pažiūrėjau į savo motiną, ji šypsojosi ir
man pamojavo.
Oksana Įvedė mane į mokyklą. Viskas atrodė taip baugu ir svetima. Mes perėjom fojė ir pasukom į
dešinę. Ten buvo kitas koridorius su daugybe durų dešinėje: medicinos seselės kabinetas, dantisto
kabinetas. Toliau šiluminis punktas, o perėjus dvigubas duris tiesiai koridorium, atsivėrė klasės su
užrašais.
- Taviškė – 1 A, pati geriausia klasė, pažangiausiems mokiniams, - švelniai pasakė Oksana.
Tau pirmieji metai, man – paskutinieji. Pasiilgsiu mokyklos, o tau dar viskas prieš akis.
Mokykis, Matai, nes be išsilavinimo gyvenime nieko nepasieksi.
Tada dar nesupratau ką sakė Oksana, bet dabar, kai rašau šią knygą, aš ją suprantu šimtu dešimt
procentų. Nesistebiu, kodėl nesuprantu žmogaus, kuris už mane vyresnis dvylika metų. Po galais,
juk buvau dar tik pirmokas.
Ji palydėjo mane į klasę, pasodino į pirmą suolą, arčiausiai mokytojos ir atsisveikino.
- Prisimink, Matai, išsilavinimas – pats svarbiausias dalykas gyvenime.
- Ačiū.
- Puiku. Aš eisiu.
- Viso gero, teta.
- Nejuokink. Kokia aš tau teta?
- Na tikrai, gal kada nors būsi mano žmona...
- Jei gerai mokysiesi, - nusijuokė ji ir išėjo.
Suoluose sėdėjo vos keli pirmokėliai, kiti nedrįso sėstis į suolus. Sugužėjo ir mūsų mamos. Tada
atėjo mūsų mokytoja. Maniau, kad ji giltinė, nes buvo labai sena. Tokia sena, kad net nežinojau, ar
ji ištems šį keturių metų pradinės mokyklos kursą.
Ji paprašė visų mamų ir vieno tėčio, kad jie sustotų klasės gale. O mus visus susodino, taip kaip jai
patiko. Berniukai sėdėjo su berniukais, mergaitės sėdėjo su mergaitėmis.
Tas vienintelis atėjęs tėtis burbtelėjo: „senos pažiūros“. Tačiau, senoji mokytoja nesutiko su šia
replika, argumentuodama, tuo kad tai mažiau blaškosi mokinių dėmesys ir mokinių pagrindinis
tikslas yra mokytis, o ne ieškoti sau žmonos.
Visi tėvai nusijuokė.
- Mano vardas – Ada Sikorskienė. Būsiu jūsų pradinių klasių mokytoja. Per šiuos ketverius,
mūsų draugystės metus, jūs išmoksite daugybės dalykų: skaityti, rašyti, metematinių
veiksmų. Tokių, kaip sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba. Išmoksite meno pagrindų ir
muzikos. Išmoksite lietuvių kalbos pagrindus, o tai yra gramatika ir šiek tiek literatūros.
Noriu pabrėžti, kad tai yra A klasė, todėl mūsų klasė visada pirmauja, pagal mokymosi
rezultatus. Prieš kiekvienas kalėdas mes vaidinsime nesudėtingus spektaklius. Bus ritmika,
nesudėtingi sportiniai pratimai, nes fizinė būklė labai svarbu. Bus tikrai smagu, vaikai.
Galvojau, kad niekada to neišmoksiu, o ji toliau kalbėjo:
- Jeigu manote, kad viskas bus labai sunku, turiu pabrėžti, kad to išmoksta visi. Tai A klasė.
Mes visada esame geriausi. Mūsų auklėtiniai, puikiai mokosi ir aukštesnėse klasėse...
Ir ji taip užsivedė, kad kalbėjo gerą pusvalandį.
Šalia manęs sėdintis berniukas suposi savo kėdėje, atsisuko į mane ir tarė:
- Pasisupk ir tu. Smagu.
Ir aš pradėjau suptis.
Mokytoja, tai pamačiusi, suriko:
- Jau matau blogą įtaką! Deividai, tu sėdi pas Edgarą. Artūras pas Martyną.
Juodukas Martynas sėdėjo pirmoje eilėje, maždaug viduriniame suole. Prisėdau prie Martyno. Jis
man nusišypsojo ir ištiesė ranką sveikintis. Paspaudžiau ją. Susipažinom.
Martynas turėjo keistą bruožą savo plaukuose. Per savo trumpą gyvenimą pastebėjau, kad visų
vaikų kripka auga tiesiai, o jo kripka per patį vidurį sudaro į priekį išsikišusį trikampį.
Mokytoja toliau kalbėjo apie skaičiavimo technikas, todėl aš nusprendžiau su Martynu pasikalbėti
apie tai vėliau.
Dairiausi į kitu bendraklasius ir kai kurie iš jų atrodė tikrai grėsmingai, ypač Deividas. Na ir dar
keli, nes jie atrodė už mane didesni. Man buvo ne baisu, o tiesiog įdomu, nes turėjau du už save
didesnius brolius. O mano vyriausias brolis jau buvo „profkinis“. „Profkinių“ visi prisibijo, nes ten
mokosi tik patys smarkiausi vyrukai.
Mokytoja baigė kalbėti ir pasakė:
- Na, tikiuosi visos šios gėlės man, - ji dar dirbtinai nusišypsojo.
Motinos nešė gėles savo vaikams ir mokė, kad reikia įteikti jas auklėtojai.
Visi mokiniai sustojo į eilutę ir vienas po kito, padovanojo, tai senai giltinei po baltą, geltoną arba
raudoną rožę.
Senoji žiežula šypsojosi ir dėkojo.
Visi išėjom iš klasės.
Mano dvejais metais vyresnis brolis Vidmantas ir sesuo Loreta, jau laukė mūsų pradinių klasių fojė.
Brolis mokėsi antroje klasėje, pas kitą mokytoją antrame aukšte, o sesuo Loreta jau buvo penktokė,
taigi jau turėjo vaikščioti po klases.
Visi su savo vadovėlių krepšiais patraukėm link ledainės. Kai valgėme ledus Loreta paklausė
mamos:
- Mama, ką tu pardavei?
- Tik kelias nereikalingas smulkmenas.
- Audeklą?
- Tai tik audeklas vaikeli.
- Bet tu norėjai pasiūti naujas užuolaidas...
- Vaikai svarbiau už užuolaidas.
Tada supratau, kad svarbiausias žmogus šitam pasaulyje – Motina. Nes tai buvo aukštos kokybės
raudonas, kaip vyšnia audeklas. Ji norėjo juo išpuošti salioną, kambarį į kurį ateina svečiai, kur
švenčiamos kalėdos ir gimtadieniai, kur švenčiamos Velykos...
- Dabar eisim į „Dolonex“ dėvėtų drabužių parduotuvę, - pasakė mama.
- Bet mama, ten labai brangu.
- Na šiandien jūsų šventė ir aš noriu jus gražiai aprengti. Bent jau po dvi gražias eilutes.
Myliu savo mama.