Be pavadinimo - tiesiog...

Stroncio spalvos saulės spinduliai,
                              it potėpiais, baigia išsiviešpatauti iš snaudulio.
Laikrodis garsiai tvinksi, kala ritmą lašelinės greičiu.
Rytas išaušo gražus:
                        be debesų,
                                be stresų, be triukšmo.
Kažkur tolumoje skardena vyturys, tujose čirksi susibūrę žvirbliai.
Laikas  sustojo, it apmirė.

Senas, negailestingai apgenėtas kaštonas savo forma primena rankos plaštaką
              su giliai įrėžtomis gyvenimo linijomis - randais.
Žalsvos samanos, šiaurinėje kamieno pusėje ir ryškūs šešėlių kontrastai, primena išsišokusias kraujagysles ant rankų, kuriomis teka gyvybės syvai.

Sunkiai sugrįžtame iš ten, iš kur atėjome,
klajodami sudėtingų sau susikurtuose labirintų viražuose, posūkiuose,                                                                              akligatviuose.

Ant sienos kabo šventas paveikslas, arba foto nuotrauka, įamžinusi  laikinumą, nestabilumą.
Be didelio vargo ir išmanymo bandau sieną nuglaistyti, nuvalyti, išlyginti,
netgi savaip improvizuoti,
sutirštinti spalvas, iškreipdamas pirminę prasmę,
kad atrakinčiau tas duris,
                          kurios kažkada tarnavo,
                                    o gal būt tebetarnauja man,
                                                          mano vaikams ir anūkams.

Supleišėję ir išblukę medinių Rūpintojėlių, Izidorių  ir kitų šventųjų veidai.
Ar visa tai - naivu ir nereikšminga?

Akmuo arimuose guli nepajudintas jau dešimtmečius, nes nebėra kam pajudinti - pamestas ryšio raktas.
-
Liko prisiminimai.