Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žygimantų gatvės trečio namo fasado apvalioje nišoje, virš balkono su ornamentuotomis tvorelėmis, jau atgijo putto lipdinys. Pasiražęs, kūdikėlis pastebėjo, kad viena pusapvalio lango užuolaida neuždengta. Oranžinės gatvės žibintų šviesos skverbėsi į tamsų kambarį, piešdamos ant sienų linijas, mesdamos medžių šakų šešėlius. Kambarys sunkė gatvės gyvastį, kurios pasisotinęs vėl galėtų užmigti dienos miego.
Šokdami vakaro šokį šešėliai virto siluetais ant suskilusios sienos. Storas, tamsus skilimas – pageltusios sienos žaizda – susijungė su tamsiais šakų atvaizdais. Kambarys vibravo nuo pravažiuojančių automobilių. Dulkėti, purvini langai drebėjo atsimušus menkiausiam garsui. Jie buvo vieninteliai sargai, skiriantis gulintį lovoje vaikiną nuo išorinio pasaulio. Pasenę, rudi, pusapvaliai rėmai iš visų jėgų laikė stiklus, stengdamiesi įleisti ko mažiau vakarėjančio miesto tamsos.
Ramioje kambario prieblandoje, sujauktoje lovoje miegojo vaikinas. Vakar nusimetęs batus griuvo į pilkus patalus su porą dienų dėvėtais drabužiais.
Pravažiavus sunkvežimiui langai suvibravo, o kambario tamsą išblaškė  duslus mobilaus skambėjimas. Linas vangiai sujudėjo. Ištiesė ranką ieškodamas ramybės drumstėjo, kurį galėtų užtildyti. Bet užuot užtildęs nesąmoningai pridėjo prie ausies ir atsiliepė.
- Linai, žinau, kad dabar ne laikas, bet gal galėtum atnešti man paskutinį kartą? – pažadino švelnus moters balsas.
- Marė? – vaikino balas trenkėsi į sieną nuo kurios į jį žvelgė du pasvirę tamsiai oranžiniai langų šešėliai. – Kokio velnio? – jo balsas pasklido sienomis, kurios sugėrė garsą ir slogią kalbančiojo nuotaiką.
- Žinau, žinau, – balsas iš mobilaus skambėjo tyliai ir ramiai. – Bet šiandien neturiu iš kur gauti. Pažadu, prisiekiu, tai paskutinis kartas, – Linas girdėjo balsą, bet tematė kaip šešėliai lėtai juda grindimis, iškreiptai jungdamiesi su savo pratesimais ant sienų ir lūžta ant lubų.
- Tuoj pažiūrėsiu, – vaikinas išvadavo kojas iš antklodės, nenorinčios paleisti savo šeimininko. Atidaręs stalčių prie lovos, pasiknisęs, rado plastikinį maišelį su viena suktine. – Gerai, turiu. Kada reikia? – įkišo suktinę į priekinę džinsų kišenę.
- Och, - moteriškas balsas atsiduso su palengvėjimu. – Ačiū. Lieku tau skolinga. Atnešk, ko greičiau. Būsiu po žaliuoju, – neatsisveikinusi, kaip visada, numetė ragelį.
Linas atsistojo ir iš to pačio stalčiaus ištraukė cigaretes su žiebtuvėliu. Užtraukęs pirmą, ilgą ir stiprų dūmą spoksojo į šešėlius, slankiojančius priešais. Negalėjo atskirti ar tai jis kuria slogią aplinką kambaryje ar kambarys slegia jį.
Priėjęs prie lango, atsirėmė į palangę ir pažiūrėjo į upę. Žvilgsnis sustingo ties purvinu stiklu, kuriame pamatė skaisčią šypseną iš praeities, taip nederančią dabartyje, kad neištvėręs suspaudė vokus ir leido nuriedėti sūriam skysčiui. Tikėjosi, kad taip pašalins skausmą, kurį suteikė ta šypsena.
Atsisukęs nugara į langą lėtai ištraukė dūmą ir delnu nuvalė ašaras. Žvelgdamas į šio vakaro sienos paveikslą iškvėpė nikotiną.

'''

Tą vakarą tiesiog nusprendžiau pasivaikščioti Neries pakrante. Man nieko nereikėjo. Tik ramiai pasivaikščioti. Žinai, neseniai buvau grįžęs iš kariuomenės, dar bandžiau prisitaikyti iš naujo prie kasdienybės. Gyventi be rėžimo, be įsakymų. Sekėsi visai neblogai.
Jie save vadina kentaurais. Girdėjau apie juos, bet neteko sutikti.
Iki to vakaro.
Dažniausiai tai žmonės - vyrai, kurie susirenka į gaujas ir medžioja unidines. Nebuvau tikras, kad tokios egzistuoja. Mieste sklinda kalbos, bet nejaugi tikėsi viskuo, ką girdi? 
Dabar žinau, kad undinės giesmė prilygsta narkotikui, tik po to velniškai sunku atsigauti. Todėl jie ir buriasi į kentaurų bandas, kad sugautų auką ir ištreštų, ko nori. Porą vyrų įsipila vaško į ausis, kad undinė negalėtų jų apkerėti. Jie ją sugauna ir laiko kol kitas naudojasi. Dažniausiai, pasinaudoję, įmeta ją atgal į vandenį, bet būna ir pagrobimų.
Tą naktį leidausi laiptais nuo Upės gatvės. Tie laiptai pastoviai smirda myžalais ir drėgme. Buvo vasaros naktis. Gal kokia pirma valanda dar. Nelabai man norėjosi miego.
Sustojau po Žaliu tiltu prie upės. Oras buvo šiltas, tik tamsu – jokio mėnulio, tik tiek, kiek gatvių lempos apšvietė pakrantę. Pastebėjau, kad kažkas ne taip. Buvau geros fizinės būklės, dvejus tikrai galėjau ramiai sutvarkyti, bet jų buvo penki. Penki ant vienos.
Nesu herojus, joks aš supermenas, bet negalėjau palikti jos ten. Keturi brido vandeniu, laikydami merginą už rankų ir uodegos. Vos tik ištraukė, toji kaip mat pavirto kojomis. Nesupratau kodėl ji nešaukia, bet vėliau pamačiau, kad jie užlipdė jai burną.
Matavau juos visus. Būčiau sutvarkęs be problemų. Pagalvojau, kad reiktų iš pradžių pašalinti tą vieną, kuris laukė krante, o po to jau imtis kitų.
Prisėlinau iš nugaros ir tvojau suskiui iš kojos. Kritęs ant betono tuoj pat atsikėlė. Tai aš jam su koja į pilvą. Pamatę veiksmą į mane metėsi du jo draugeliai ir juos aš būčiau sutvarkęs be problemų, tik žinai, čia matyt jau toks likimas mano, nepastebėjau plytos ir suklupęs kritau į vandenį nuo tos sušiktos pakrantės. Tiesiai į šaltą vandenį.
Viską blogino tai, kad vanduo nusekęs. Gulėjau toje purvinėje su praskelta galva skalaujamas Nėries šūdino vandens. Gal būčiau ir miręs, bet tada ta mergina... Jie ją metė ir pabėgo. Menkystos jie, ne kentaurai jokie.
Taigi, ta mergina - undinė. Ji mane įtraukė į vandenį ir nuplukdė į kitą krantą. Aš niekada nebuvau sutikęs nei vienos ir ką daryti nežinojau. O ji tokius kaip aš vijo aplink savo uodegą kaip smulkias žuveles.
Kai ji užgiedojo... Kad tu būtum girdėjęs, maniau numirsiu vietoje iš laimės. Esu buvęs su moterimis, bet ta giesmė, tas suokimas – jis laužo tavo smegenys, tada vėl jas sustato, tada vėl laužo. Jau nekalbu apie kūno reakciją. Visiškai sustingsti ir tavęs nebėra, tu esi kitoje gyvenimo pusėje. Tai buvo rojus, dangus.
Bet tik kurį laiką. Blogiausia yra pati toji būtybė. Manosios vardas – Marė. Ji ydinga pati iš savęs. Aš iki šiol nežinau kaip jos atsikratyti ir ar tai įmanoma iš viso. Tas prakeiktas suokimas. Maniau iš pradžių, kad tiesiog pamėčiau galvą dėl jos. Žinai, kad įsimylėjau. Nenorėjau tikėti, kad čia tik paprastas sušiktas burtas, kad mane tiesiog paturėjo ir tiek.
Ji atrodė gerai – aukšta, liekna, ilgi, rudi plaukai, viskas savo vietoje. Velniava prasidėjo po kelių mėnesių bendravimo. Ji pakvaišo. Norėjo iš manęs vis daugiau, jai nebepakako esamo santykio, ji norėjo dar. Lygino mane su savimi, visko klausinėjo, tempė paskui save. Gyveno tai pas mane, tai grįždavo pas savuosius. Kai jau prieidavau galą, ji panaudodavo savo galią – užgiedodavo ir vėl buvau pavergtas. Vėl viskas atrodė puikiai.
Ir tai būtų tesėsi iki begalybės, bet pabodau jai. Ji sužinojo, ką norėjo, pasiliko, kas patiko, o kas nepatiko – sutrypė. Paprasčiausiai atstūminėjo viską, kas nepatiko. Kas nebuvo pagal jos suvokimą ar norą. Pamišusi dėl kontrolės.
Gal ji bijojo? Bijojo prarasti kontrolę, bijojo nuobodulio. Nežinau, bet galiausiai ji kažką pasakė apie mūsų nesuderinamumą. Apie skirtingą mūsų kasdienybę, apie mano nepankamumą ir panašiai. Girdi? Undinė peza apie nesuderinamumą. O ko ji tikėjosi? Juokinga visa tai...

'''

Lauke sustaugė policijos sirena, gražinusi vaikiną į kambarį. Linas stipriai spaudė cigaretės filtrą tarp pirštų. Prieblanda tirštėjo. Artinosi naktis.
Įšokęs į sportbačius, užsimetė odinę striukę ir išvarė į lauką. Šaltėjantis rudens oras persmelkė kaulus. Įkvėpęs asfalto dulkių, nužingsniavo pro pastato arką ir perbėgo kelią link Mindaugo tilto. Nusileidęs prie upės norėjo dar patempti laiką. Po tiltu sustojo ir įkvėpė drėgno upės kvapo. Vanduo buvo pakilęs ir ramiai raibuliavo, atspindėdamas miesto šviesas. Upėje verdė kitoks gyvenimas. Povandeninė realybė.
Šviesoforo spalvos, gatvės žibintai, automobilių šviesos atsispindėdamos upėje sudarė slogią nuotaiką. Išsiliejęs vaizdas priminė tokią pat išsiliejusią Lino sielą. Ką jis jai pasakys? Kaip jis jos atsikratys šį kartą?
Prisidegęs cigaretę atsirėmė į šaltą tilto betoną. Mintimis nuklydo į gerus laikus, kai Marė šypsojosi, kai sakė, kad myli ir atiduos jam visą savo pasaulį. O jis tikėjo kaip dar vienas kvailelis. Dar viena undinės auka.
Atsispyręs nupėdino link Žaliojo tilto. Marė jo laukė. Suknista narkomanė. Per ją teko sužinoti, kur gauti žolytės. Lino kojų pirštai šalo ir kietos šaligatvio plytelės vis skaudžiau trankė į pėdas. Paleisdamas dūmus į orą norėjo išlaisvinti bent dalį savęs. Iškvepiant, prieš veidą stojo garai, kurios prarydavo rudeninė atmosfera.
Ėjo nuleidęs galvą ir nepastebėjo besiartinančios žmogaus. Tik, kai prie jo kojų trynėsi didelis, juodas šuo, Linas pakėlė akis.
- Turi cigą? – šviesiaplaukė mergina šyptelėjo.
- Jo, – Linas ištraukė pakelį ir davė vieną merginai.
- Šaltoka, ane? – mergina žiūrėjo su švelnia šypsena į Liną, tyrinėdama jo veido bruožus.
- Gal, – Liną nervino šalia besisukiojantis šuo. Pokalbis irgi nervino.
- Pridegsi? – paklausė ir atmetė ilgus plaukus už pečių.
- A, taip, sorry, – prideginėdamas Linas pastebėjo kokios didelės merginos akys. Ji užsimerkė ir pasigardžiuodama įtraukė dūmą.
Daugiau nieko nepasakė, tik padėjo ranką Linui ant peties ir palinkusi prie ausies, iškvėpė cigaretės dūmą. Vaikinas matė prieš save tiltą su žibintais, kurių šviesa krito ant vandens. Merginos prisilietimas ramino. Ji kevpėjo alyvomis. Tokį kavpą jis prisiminė iš vaikystės kaime. Prie kudros netoli namo augo alyvos. Jeigu mergina būtų padėjusi ranką jam ant širdies, gal būtų užgydžiusį žaizdas padarytas Marės.
Po akimirkos Linas stovėjo vienas pakrantėje, sukišęs rankas į kišenes. Norėdamas, kad prisilietimo likučiai išliktų kuo ilgiau, nesiblaškė ir šiek tiek tvirtesniu žingsniu pajudėjo link Marės.
Meriga stovėjo ant savo nuostabių, baltų, dviejų kojų. Basa. Nugara remėsi į sieną. Priėjęs arčiau Linas troško paliesti kojas, nušluostyti ranka mažyčius vandens lašelius, bet žinojo, kad parodęs susidomėjimą praras bet kokią galimybę išlikti sausas. Marė nusitemps jį su savimi ir nepaleis tol, kol vėl nepasisotins.
- Atnešei? – undinė abejingai pažiūrėjo į savo dylerį.
- Taip, – Linas nerangiai, sušalusiomis rankomis, traukė plastikinį maišelį su paskutine suktine. Padavė Marei.
- Ačiū, – jos akys sužibo, ji sulenkė kelius ir stipriai suglaudė kojas. – Tu geras žmogus, – Marė atsargiai traukė suktinę iš maišelio.
- Baik skiesti, – Linas nužvelgė ją pagiežingu žvilgsniu.
- Tau gi buvo gera, – Marė apsilaižė lūpas. – Jums visiems gera, kitaip manęs nemedžiotumėte, – įsidėjo suktinę tarp putlių, raudonų lūpų.
- Aš tavęs nemedžiojau, – Lino balsas nuskambėjo tyliai ir ištirpo ore.
- Žinau, Linai, – undinė pažiūrėjo į buvusį vaikiną su užuojauta. – Pridegsi?
Palietė jo petį. Tą patį, kurį ką tik lietė alyvomis kvepianti šviesiaplaukė. Linas jau žinojo, kad kitas dalykas, kurį Marė padarys – surūkys suktinę ir sugiedos jam giesmę, dėl kurios jis vėl pames galvą. Ne karto jam nepavyko atsispirti. Jis ištraukė žiebtuvėlį ir pridegė. Marė vis dar laikė ranką jam ant peties ir mėgavosi svaiguliu.
Basą koją pastatė ant Lino sportbačio ir prilietė jo koją savo keliu. Vaikino galvoje prasisuko scenarijus – paliečia, pažiūri, sugieda ir jis mėnesiui pradingsta iš pasaulio. Su nerimu žiūrėjo kaip Marės suktinė vis mažėja, jautė kaip jos koja glostė jo blauzdą, kaip ji karts nuo karto pažiūri į akis ir šėlmiškai šypteli.
Norėdamas bent kiek suvaldyti situaciją, suėmė ją už juosmens ir prispaudė prie savęs. Jos kūnas kvepėjo dumbliais. Kūnas buvo stangrus, tvirtas, jaunas. Marei nepatiko, kad Linas rodo iniciatyvą. Jos pasaulyje nėra vietos kitoniškumui, nėra vietos kito diktatui. Auka negali tapti lygiaverčiu partneriu. Linas tai žinojo, bet negalėjo kitaip. Nebenorėjo. Bent kartą jis padarys, ką nori. Bent trumpą akimirką. Iki kol undinė nesusuoks.
Pritraukęs prie savęs, Linas pakėlė Marę, kurios akys liepsnojo pykčiu, bet su smalsumu laukė tolimesnių veiksmų. Prispaudęs ją smarkiau, pabučiavo į šaltas, sūrias lūpas ir iš visų jėgų metė į upę.
- Atsiknisk, Mare, - suriko. – Palik mane ramybėje!
Jo rankos drebėjo matant kaip merginos kojos virsta undinės uodega. Protas pamišėliškai gaudė akimirkas iki kol šis padaras pravers lūpas giesmėje. O kai pravėrė, Linas skaičiavo sąmoningumo sekundes.
Ji giedojo, bet vaikinas vis dar buvo sąmoningas. Marė nenutilo, iš jos akių pasipylė žaibai, bet Linas stovėjo įsistebeilijęs, viso proto, ir tik po minutės suvokė, kad yra laisvas. Šyptelėjęs, staigiai pasisuko ir greitai nubėgo laiptais. Ne šiąnakt, pamišėle. Galbūt niekada daugiau.
Kitame krante šviesiaplaukė, stebėjusi situaciją, išmėtė nuorūką į upę. Aplink ją sukiojosi didelis, juodas šuo. Paglosčiusi jį, patraukė link kito tilto.
2018-06-13 14:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-06 21:45
Nuar
Kodėl gi. Fantastika gali būti ant ribos, kai jos tėra minimumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-13 18:51
L_1z4
Nu linksma čia pas jus :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-13 18:07
prisukime tave
Pritariu

Vicentas van Go 
Tai ne fantastika...daugiau poezijos elementų...neįtraukė skaityt toliau...deja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-13 16:07
Žilis van Gogas
Tai ne fantastika...daugiau poezijos elementų...neįtraukė skaityt toliau...deja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą