Brolis

Aš noriu tikėti, kad rasiu čia šviesą
ir liūdesį, širdgėlą, nuoskaudą mažą,
paliksiu kur teka marmuro upės,
jose pasiklydus blaškausi kasnakt.

Tos ilgesio jūros ir gailesčio srovės,
sielvarto prieplaukos ir pykčio klajonės.
Imu į rankas - baimės išteptas durklas.
Semiu juo šaltinius iš užmiršto rojaus.
Einu jos takais, ji žvelgia pro šoną.
Tik štai! Iš šono jos brolis herojus.
Jei vis dar gali jis, turbūt privalo ir ji?!

Juokas ledinis beprasmis pasklinda,
ir dar tik kartą jį tildau. netyla.
Balse balsas juoku lyg aidas pasklinda,
kaip tu gali jį maišyti su potyriu tyru?

Taip susilieja pyktis ir maištas,
tėvas ir brolis, sesuo ir mama;
vienas kitam paduoda jie ranką, bet
lieka jų sielos neliečiama.

Kai susitiksime prie ištakų upės,
aš tau spausiu ranką, o tu man?..