Rašyk
Eilės (72132)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Ir paėmė jis į rankas akmenį, ir sviedė jį ežero vidurin, ir nuslinko ratilai, vydami vienas kitą, kaip diena veja naktį. “*

* „Šventasis raštas, Jokūbo knyga, 3 skyrius“. O gal ir ne.


– Žmogau, ei žmogau! – prislopintas, tačiau įkyrus balsas privertė Adomą krūptelėti. Jis prisišliejo nugara prie apgriuvusios sienos ir įtariai apsižvalgė. – Žmogau, ar girdi žmogau? – garsas sklido iš dešinės, rodos iš po netvarkingai suverstų, parūdijusių šaldytuvų krūvos.

– Girdžiu, girdžiu, – nenoromis burbtelėjo Adomas, akimis įnirtingai naršydamas aplinką.

– Jis girdi. Puikumėlis, – džiugiai išmekeno balselis. Po akimirkos, didžiulio “Snaigės” šaldiklio durelės atsivėrė ir pasirodė keista žmogysta. Kitoje situacijoje Adomas ko gero būtų prapliupęs kvatoti. Žmogus, atrodė iš ties stulbinančiai. Avėjo jis didžiuliais, aukštai suvarstomais kareiviškais auliniais. Aptemtos kelnės priminė bėgikų timpas ir buvo aiškiai keliais dydžiais per didelės, ką išdavė nutįsęs klynas bei juokingi paraitojimai virš kruopščiai suvarstytų alinių. Kiek aukščiau nutįsusio klyno, juokingai kadaravo nutrintos odinės striukės diržas. Ant galvos pūpsojo gan moderniai išrodantis kareiviškas šalmas, su į viršų užversta, greičiausiai naktinio matymo optika. Kruopščiai įtemptas šalmo dirželis po smakru skendėjo didžiulėje, nevalyvoje barzdoje, kurios galiukas buvo supintas į nutriušusę kasytę.

– Žmogaaau, – nutęsė, vargais negalais iš savo slėptuvės išsikepurnėjęs, žmogėnas, spitrindamas į Adomą savo žvitriomis akimis, lyg tas būtų kokia nors įžymybė. – Tu juk šviežias! Jis šviežias, dievaži, šviežias, – džiugiai šūkavo barzdyla, net pasitrypčiodamas ant savo trumpų kojų ir kadaruodamas kabančiu klynu.

Nesumodamas ką atsakyti, Adomas, tik gūžtelėjo pečiais:
– Nežinau ką reiškia tas tavo šviežias, bet aš čia nuo ryto.

– Nuo ryto! Tu matai, jis šviežias nuo ryto. Kaip puiku. Nepakartojama, –  žmogėnas taip įsiaudrino, kad visai nesidrovėdamas prisiartino prie Adomo ir palietė jį savo pirštinėta ranka. Pirštinės buvo kareiviškos, nanotechnologijų ir egzo skeleto derinys, galinčios akimirksniu virsti į sieną pramušantį kumštį arba į itin jautrią išmaniąją ranką.

„Tos tai jau tikrai ne iš šio sąvartyno. Juodaskvernių būrys ko gero čia jau pabuvojo“

– Žmogau, žinai kokia šio pasaulio problema? – staiga surimtėjęs užklausė barzdyla.

„Šio pasaulio problema ta, kad jis egzistuoja. O jis tikrai išsisėmė“

– Ne, nežinai, – atsakė senis nieko nelaukdamas. – Jis nežino. Iš kur jis gali žinoti, – vėl su savimi ėmė polemizuoti žmogysta. –Jis šviežias, o problema– sena. Sena, kaip šita sumauta skylė, kuri vadinasi mūsų pasauliu. Pasaulis, kurio nenori niekas, bet jis nori visų. Jis mus pasiima ir nebe atiduoda, niekam. Vieną dieną visi bus čia, o kitur– nebebus nieko. Bet su manimi taip nebus! Girdit?..

„Negirdi. Neklauso net, tai tik kvaili prietarai“

... Su manimi taip nebus! Аš ištrūksiu iš čia. Vieną dieną aš paliksiu šį nelemtą sąvartyną ir grįšiu ten, kur gražu, šviesu ir nėra problemos. Niekas to nesugebėjo, o aš padarysiu! Nes aš– Patrimpas!

“Nuostabu ir vėl pamišėliai. Tai jau nebejuokinga”

Adomo nerimas dėl keistojo žmogėno, pamažu peraugo į kažką tarp gailesčio ir paniekos. Neapsikentęs jis nukreipė žvilgsnį į aplinkines teritorijas: kiek užmatė akys aplink vien patrūniję griuvėsiai, šabakštynai, keisti kalnai iš jau seniai nebenaudojamų buitinių prietaisų, mechanizmų, įvairiausios technikos bei rakandų. Aplinkui nebuvo matyti nė lopinėlio plyno lauko ar medžio, viskas užversta, užgrūsta didesniais ar mažesniais šiukšlių kalnais. Pro slogią miglą, nuolat tvyrančią kelių dešimčių metrų aukštyje, didžiausiųjų viršūnių net nesimatė.

– Liūdnas vaizdelis, ką? – Patrimpas, tikrai nebuvo iš tų– tylenių. – O kodėl? O todėl, kad problema. Jeigu ne problema– viskas būtų puiku.

„Viskas puiku, kai tu gali ramiai gerti mėtų arbatą savo terasoje“

– Po velnių, ar tu nesiliausi?! – pratrūko Adomas. – Aš pats turiu didelę, didžiulę problemą. Aš patekau į šią skylę, kur vien šiukšlės, smogas ir pamišėliai. Argi gali būti dar didesnė problema?

– Gali. Ratas! – entuziastingai išpoškino barzdyla ir lyg senas suokalbininkas mirktelėjo akį.

– Ratas? Ką ratas? – šis keistas priekvaišis jau gerokai erzino Adomą.

„Ką tas senis gali išmanyti apie ratus ar jis kada matė tikrą, medinį ratą su stipinais“

– Nėra!

– Ko, kad tave kur, nėra? Ar tu šnekėsi, kaip žmogus pagaliau, tu sumautas juokdary, – paskutinieji įvykiai, šita pasibjaurėtina vieta ir tas keistuolis, su savo iš proto varančia kalbėjimo maniera, galutinai įaudrino Adomą ir jis nejučia grėsmingai žengtelėjo link pašnekovo.

– Žmogau, stovėt! Аrti neit! Jis negali eit artyn. Niekam nevalia artintis prie Patrimpo. Patrimpas gali, o kiti – ne. O tai bus, kaip tam storuliui iš Pakalnės. Pirštinė ne juokas. Pirštinė gali sieną pramušt.

Nors ir padrikas, keistuolio šūkčiojimas nuskambėjo gan grėsmingai. Adomas akimirką žvilgtelėjo į karines pirštines ir suprato, kad barzdyla nejuokauja. Vienas smūgis ir jo galva nulėks, kaip vaikigalio paspirtas kamuolys. Kaip bebūtų, atsisveikinti su gyvybe jis dar nebuvo pasiruošęs.

– Gerai, gerai. Ramiau. Pasikalbėkim, aš – Adomas. Aš nesiartinu, matai, aš atsitraukiu, –kilstelėjęs rankas delnais į priekį, Adomas žengė žingsnį atgal, bandydamas nuraminti sunerimusį oponentą. Ir giliai įkvėpęs oro, pridėjo: – ką tu ten sakei apie tą ratą?

– Jūs tik pamanykit. Dabar tas Adomas jau nori išgirsti apie ratą. Prieš tai nenorėjo, o dabar nori, – įsirėmęs rankas į šonus, Patrimpas priekaištaudamas palingavo galva.

– Taip, prašau, būk toks malonus ir papasakok, kas tas ratas ir kas su juo ne taip, – suimti save į rankas buvo velniškai sunku, bet Adomas pasistengė nutaisyti kuo nuoširdesnę miną.

– Žmogau, viskas ne taip, – vėl kiek prisiartinęs, nutęsė senis. – Visiškai ne taip, kaip turėtų būti! Nėra jo čia. Nebuvo niekada, nesugalvojo, ir dabar nėra, ir niekada nebus. Todėl šis pasaulis ir pasmerktas.

– Pala, pala, – nusišaipė Adomas. – Tu nori pasakyti, kad šis pasaulis pasmerktas, nes čia nėra kažkokio rato?

– Ne kažkokio, o – jokio, žmogau! – kiek pyktelėjęs dėl tokio nesupratingumo išrėžė Patrimpas. – Nėra rato, nėra transporto, niekas nieko neveža ir niekur nevažiuoja ir kelių nėra, kaip matai. Ar matai, žmogau?

Adomas jau norėjo liepti barzdočiui užsičiaupt, bet jį persmelkė negera nuojauta. Juk gerai pagalvojus, per tą trumpą laiką, kurį jis praleido čia, tikrai nematė nieko, kas galėtų priminti ratą. Nekalbant jau apie tai, kad būtų matęs ką važiuojant ar galų gale kokį nors, kad ir visiškai nusususį keliuką.

– Taip, tai gana keista. Bet ne ką keisčiau nei tos tavo pirštinės, – kiek sutrikęs sumurmėjo Adomas.

– Mano pirštinaitės: puikios, nepamainomos. Dovana, – vėl nušvitęs Patrimpas net suplojo delnais iš pasitenkinimo.

– Ir kas gi tau galėjo padovanoti vieną svarbiausių juodaskvernių ekipuotės dalių?

– Mergina. Šauni mergina, graži ir gera. Gera, bet smarki, – suokalbiškai mirktelėjo senis. – Būtum tu matęs, kaip ji ištaškė būrį tų netikėlių, juodais apdarais.

– Būrį? Kokį būrį? – Adomo akys keistai blykstelėjo ir senis kiek praradęs entuziazmą, stabtelėjo.

– Na, gal ir ne būrys ten buvo, trise atsirado, o paskui kažkur staiga išsinešdino... Bet vieną, patykojus tai ji tikrai nudėjo. Kaip dievą myliu, pats mačiau. Nudėjo ir nurengė, nurengė visus tuos šaunius daikčiukus. Puikūs daikčiukai, aš tau sakau.

„Ieva. Tai turėjo būti ji“

– Ta mergina: šviesiaplaukė, ilgais plaukais ir šypsosi lūpų kampučiais, rodos šaipytųsi nuolat? – nekantriai senio sapaliojimus pertraukė Adomas.

– Ta pati, ta pati. Puiki mergina. Graži ir gera...

– Kur? Kur ji? Vesk greičiau mane pas ją, tu patrakęs seni, – Adomas tiesiog negalėjo nustygti vietoje ir jau taikėsi čiupti senį už parankės. Tačiau tas skubiai atsitraukė ir dėl visa ko ištiesė pirštinėtas rankas į priekį.

– Nėra jos. Išvyko. Iškeliavo toooli. Labai toli.

– Ką čia paistai? Pats sakei, nėra ratų – niekas niekur nekeliauja. Kur ji? – Adomo greitakalbė negalėjo paslėpti jaudulio gaidelių.

– Čia, nekeliauja, bet ji tai ne čia. Ot taip va, – pradėjo krizenti savimi patenkintas senis.

„Tai tiesiog trenktas senis, tauškiantis visokius niekus“

– Jeigu, – Adomas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpęs tęsė: – jeigu ji ne čia, o iš čia niekas niekur nekeliauja, tai kur gi ji?

– Nežinau, – staiga surimtėjęs burbtelėjo Patrimpas ir nusuko akis.

– Žinai, – kietai išrėžė Adomas. – žinai ir privalai man pasakyti. Aš turiu ją surasti, supranti? Mes draugai, na, ne visai draugai, bet artimi, labai. Na, prisimink, gal ji tau apie mane užsiminė?

– Ne!

„Žinoma ne, o kodėl turėtų“

– Jos vardas, Ieva, ją prievarta perkėlė čia. Mus atskyrė ir aš jos ieškau, supranti? – Adomas beveik maldaujamai pažvelgė seniui į akis ir tas neramiai pasimuistė.

– Nėra jos čia. Iškeliavo. O aš jai padėjau ir už tai gavau šaunias pirštines!

„Dar vienas žodis apie tas pirštines“

– Ir kaip gi tu jai padėjai? Paslėpei šaldytuve ir dabar ji ledo karalystėje? – nesusilaikė Adomas.

– Šitie šaldytuvai seniai nebeveikia, o va mano įranga – veikia! – tūžmingai metė Patrimpas ir, ūmai apsisukęs, nuėjo siauručiu takeliu tarp aplink riogsančio metalo laužo.
2018-06-10 23:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-13 11:20
ieva3003
Paprasta, kartu ir tobula mintis - "pasaulis be rato".
Ir aišku, papildomas pliusas už "Ievą" ;) Labai smalsu, ar ją suras.
Man irgi kilo klausimas, kas čia vyksta. Tikiuosi paaiškės. Žinoma, būtų smagiau skaityti abi dalis kartu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-12 21:59
Aurimaz
Hum humm... Net nežinau, ką pasakyt. Personažai lyg ir per plauką geresni nei pas konkurentus, bet jei reiktų atsakyt į klausimą "o kas čia vyksta", tai aš esu vienas labai pasimetęs skaitytojas. Cerera į šį klausimą atsako per plauką geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-11 22:03
lllllllll
Komiškas personažas aprašomas vaizdžiai ir įtikinamai. Dialogai vietomis smagiai priminė beprotišką arbatėlę iš Alisos nuotykių. Vis dėlto, kiek perfrazuojant teisingą Pelo pastebėjimą, Partimpas palaipsniui ima erzintį labiau nei erzina patį Adomą. Dėl minčių perteikimo formato sutikčiau su cerera, kažką ten čiut prašytųsi pariktuoti. Suintrigavo biblijiniai motyvai, nors iš pateiktos ištraukos dar neturiu nė menkiausio įtarimo kaip viskas išsiriš :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-11 20:19
Pelas
Kažkuriuo momentu pradėjo erzint, kad Adomą vis labiau erzino Patrimpas, vis labiau, net abiem nusibost pradėjo. Kol kas 3 vieta, bet juk pagrindiniai koziriai dar rankose, ar ne :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-11 14:18
cerera
Sunku objektyviai vertinti, nes jaučiuosi stipriai prisirišusi prie Patrimpo :D Trūksta man to dieduko ir jo monologų ;-)))
Kas ta Ieva? Bet kokiu atveju man patinka, kad ji čia yra ir Adomas jau nebe toks vienišas :D

Nesu tikra, ar pasiteisino Adomo mintys, kur išskyrei kursyvu. Mąstau dar, žiūrėsiu, kaip kitoje dalyje visa tai atrodys. Ir išvis labai smalsu, kaip ten užlankstei ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-10 23:24
Fake_writer
Trikovė su cerera ir lllllllll

Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą