„Being you“ - Gėle vardu - Mer

Raidėm iškalsiu, gėlę aš auksinę
Pasieksiu sielą jos šilkinę.
Tik radus tylą lietuje,
Jos vardą rasit minioje

Ūkanų pilkoj migloj,
Įžiebsiu šviesą tolumoj.
Kad tu, ar jūs visi kartu
Suprastumėt jog nebaisu,
Kai žvaigždės gęsta aukštumoj
Ar siela blaškos vienumoj.

Tada, kai laimė atskleidė save
Tik tu viena buvai šalia.
Princese pasakų tu praeities
Kviečiu tave iš ateities.
Kad vieną žodį, bet visom kalbom
Ištartum man, vos pašnibždom.

Ar tu matai, ką aš jaučiu?
O jūs ar randat ką slepiu?
Dievams bevardžiams žadu ir vėl
Kad prasmę šios mįslės kartu
Laike įrėšim, kol nevėlu.
Pasauli tau sakau – tave laimėsiu
O tau mergyt sakau – tave aš visada...



-hm... Esu tikras, kad niekada ankščiau nesu girdėjęs šių eilių... Bet kažkuo jos...
-Jos nepanašios į tos, kitos bltosios, knygos eiles. Argi ne taip šeimininke? - Netikėtai įsiterpė Vincentas, nutraukdamas Elijų.
-Taip. Manau, kad tu teisus. Nors knygos iš pažiūros atrodo vienodos, manau, kad jas rašė ne tasai pats asmuo. Šios eilės skiriasi nuo pirmųjū. - Besistodomas Elijus bakstelėjo, rankoje laikoma knyga link sienos su knygų lentynomis. Lentynomis, kurios atrodo tusšios, nes jose buvo tik viena knyga. Balta knyga. Tokia pat, kuria Elijus laikė savo rankoje.
-Ką jūs turite omenį sakydamas skiriasi? Ar šios eilės, jūsų manymu, yra geriau surimuotos?
-Ne Vincai. –Su lengva šypsena atsakė Elijus. Jis dabar stovėjo vos per ištiestos rankos atstumą nuo lentynų. - Šios eilės yra šiltesnės, šviesesnės jaigu galima taip pasakyti. Pirmosios eilės buvo... Bauginančios? Galbūt tinkamesnis žodis būtų – grasinančios? Nežinau. Bet jos buvo piktos, kupinos tamsių emocijų. Manau todėl knyga ir sunaikino visą mano kolekciją, vos tik padėjus ją tarp kitų knygų. Ką tu manai apie mano ketinimą padėti jas šalia viena kitos ir pažiūrėti kas bus? Įdomu ar pirmosios knygos magija yra pakankamai stipri sunaikinti savo gentainę? Juk pritari jog akivaizdu, kad šios knygos kažkuo susijusios? Ką manai?
-Jaigu jau klausiate mano nuomonės, tai aš jums pasakysiu, kad jūs turėtumėte sudeginti jas abi, kol jos nesudegino jūsų namų ir visų rūmų gyventojų... Bet taip, akivaizdu, kad šios knygos susijusios. Nesmagu pripažinti, bet man pačiam įdomu, kas nutiks antrąją knygą padėjus į lentyną... Galbūt...
Šį kartą, nebaigus sakinio, nutrauktas buvo Vincentas. – Galbūt, vienai iš jų pralaimėjus knygos magija išnyks? Galbūt puslapiai nebebus tik tušti lapai? Galbūt bus įmanoma ją perskaityti? Tiek daug klausimų ir nei vieno atsakymo... - Vincentas matė kaip, su kiekvienu klausimu šeimininko veide stiprėjo ryžtas. Elijus jau buvo apsispręndes ir nieko čia nebepakeisi. O kam keisti? Kam bandyti perkalbėti šeimininką? Juk ir pats Vincentas nekantravo. Nuo pat pirmos dienos, kai sužinojo apie pirmąja baltąją knyga. Kai sužinojo, kaip ji sunaikino šeimininko, ilgus metus kauptą kolekciją. Kai perskaitė, žodžius ant jos nugarėlės. Nuo pat tada, kartu su savo šeimininku, Vincentas irgi užsikrėtė noru įminti tos knygos paslaptį. Ir štai dabar, galbūt jiems pavyks tai padaryti.