šiupininė

Patvorio darže nuo seno
visi darniai sugyveno -
kas lysvelėj pakeltoj,
kas senoviškoj ežioj -
vis daržovės, vieno kraujo
nepasėta nieko naujo.
Tik elitiniam kamputy,
kur kompostas baigia pūti,
žemė ypačiai puri -
greit patręšti bus visi.
Laukia nuolankiai daržovės,
komposto skalsios malonės -
vienos žemės surišti,
juk savi, ne svetimi...
Vieną dieną žvilgt tan rojun -
o tenai išsikerojus
varnalėša su svita,
piktžolių visa greta.
Tokios riebios ir sultingos,
pašakny gerai maitintos...
Žiū - peržengusios tvorelę,
jos dirvon kojelę kelia.
... ir sužėlė, subujojo,
baigėsi daržovėm rojus...
skundžias tyliai viens kitam -
gal svečiuosna, gal trumpam?..

Tai bent laikas, tai gadynė,
purkštauja balsu rūgštynė -
piktžolių jau tiek gausu,
net man darosi rūgštu!
Ir paniūrėlis svogūnas
keikiasi visais perkūnais,
garsiai pritaria pupa -
kas per netvarka juoda?
Reikia gi kažką daryti
ir kenkėjus išprašyti!
Pakovokim su bėda,
juk kartu mes - tai jėga!
Va subruzdo net česnakas,
ir burokas lapais plaka -
jau gana kantriai tylėti,
ginti reik save pradėti!

Tik oranžinė morka
ramiai guli, nors tu ką...
Jokis maištas jai nerūpi -
kaukitės, o mes parūkom.
Tyliai pritaria agurkas
nuo skystimo net išburkęs -
kam kovot.... ir taip gerai -
dangus laisto tai dykai...
Nekovos nei pomidoras,
eit karan jisai per storas.
Ir kopūstui skils galva,
neis gražuolė salota,
skundžias bulvės - taigi va,
nebeleidžia sveikata...
Žirniai, mūs viltis jauna,
plaukia užjūryn upe -
reik uždirbti, nėr kada,
gal sugrįšim... kažkada.

Nėr vienybės gretose,
blėsta įniršio dvasia...
Trina piktžolės rankas -
pagyvensim dar kol kas.