Rašyk
Eilės (71794)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kūrinys parašytas su sesė mėta
   

Saulė vis arčiau horizonto, ir netrukus sutemos, lydimos žvarbaus vėjo, įsibraus į miestą. Žmonės užsirakins namuose, kad ramiai užbaigtų eilinę dieną. Ir man metas. Paskutinį kartą pažvelgiu į vieną apleistą K–7–9 rajono daugiabutį. Negi berniukas taip ir nepasirodys? Pamėgau jo kuriamą ritualą – susigūžti dešimto aukšto balkone sename krėsle su storu sąsiuviniu ant kelių ir grafito pieštuku dailinti lapą po lapo. Markinas dažniausiai iškart po mokyklos čia atskubėdavo, nepaisydamas sesės ir motinos draudimo nekelti kojos už aštunto žiedo ribų. Tai panirdavo į prisiminimus ir fantazijas, tai pakeldavo galvą ir ilgai mąsliai žvelgdavo vakarų kryptimi viršum statinių stogų. Galop vėl susigūždavo sparčiai štrichuodamas pavidalą gimusiai minčiai. Ir tik po geros valandos, pakišęs sąsiuvinį po palange, leisdavosi žemyn ir grįždavo į savo kiemą pas draugus. Ko gero su jais šiandien buvo nuo pat pradžių. Berniuko gyvenimą stebėjau tik čia, septinto žiedo, devinto rajono daugiabutyje.

Ką gi, susitiksim rytoj.

Bet netrukus Markinas praveria balkono duris, sukrapšto sąsiuvinį, pieštuką iš slėptuvės ir greitai drėbtelėjęs į krėslą pradeda piešti. Priartėju, kad pamatyčiau jo darbą. Tuo pačiu perskaitau ir mintis. Šį kartą Rusijos vidurio Sibiro plokštikalnėje išdygsta milžiniška konstrukcija su platforma besidriekiančia aukštai virš debesų. Kaip tik dabar ant jos nutūpęs ateivių erdvėlaivis, į kurį transportuojama begalė konteinerių. Berniukas gan tiksliai atkuria kažkada per televizorių matytus vaizdus. Jis girdėjo, kad ateiviai yra taikos Žemėje garantas, sudarę amžių sandorį su rusais – technologijos ir tautos pranašumas mainais į dalelę planetos. Markinas prisimena prosenelio pasakojimus apie karo baisumus dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje, apie Lietuvos beprasmį pasipriešinimą rusams. O juk šį kartą viskas tik į gerą. Rusai atėjo trumpam, tapo chazi (žmonės sako, nuo žodžio „šeimininkas“) ir nuėjo toliau. Paliko tik saujelė prižiūrėti tvarką, bet ir tie išmoko lietuviškai. Dabar jau didžioji dalis pasaulio turi savo chazi. Tik pusė Afrikos ir Pietų Amerika dar jiems priešinasi – ten karas.

Iš už devinto žiedo dangoraižio šono išlenda saulė. Markinas nužvelgia statinius skendinčius šviesos ir šešėlių tuneliuose. Kaunas – gimtasis berniuko miestas ir vienintelis, kuriame yra buvęs. Kai galės, kai taps pilnametis būtinai aplankys likusius dvylika Lietuvos miestų ir, aišku, didžiausią – sostinę Vilnių.  O dabar dar ir pats Kaunas mažai pažintas. Ypač vilioja centras K–0, turčių žiedas K–5 ir K–9 dangoraižiai, nuo kurių stogų tikriausiai atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Dabar iš savo slėptuvės berniukas regi padangių apžvalgos aikštelės siluetą priešingoje Kauno pusėje. Buvo ten sykį su tėvu pasikėlęs.

Jis verčia kitą lapą ir piešia aukštą žmogystą, iš nugaros. Bandymas pavaizduoti veidą tik priverstų suprasti, jog vis labiau pamiršta tėvą. Paskutinį kartą jį matė prieš du metus, kai su visa šeima išlydėjo į dviejų savaičių komandiruotę montuoti umliautų plantaciją šiaurės Lietuvoje, Joniškio, kuris jau buvo sulygintas su žeme, vietoje. Dar išplėšti keli kvadratiniai kilometrai, per perimetrą apjuosti tranšėjose įkastais vamzdynais, skleidžiančiais spinduliuotę, padengiančią žemės paviršių radiaciniu metro sluoksnio kilimu. Tėvas sakė, kad ten veis šunis, berods kalganus. Spinduliuočių plantacijose auginami įvairūs gyvūnai, kurie greitai mutuoja, tampa umliautais, vėliau paskerdžiami, kad iš kraujo, audinių būtų išgauti vaistų komponentai, vertingi cheminiai elementai ar stiprūs psichotropiniai narkotikai. Tai viena iš ateivių dovanotų technologijų – plintanti kaip skėriai, užgrobianti vis didesnius žemės plotus. Umliautus prižiūri ir išgaudo robotai. Žmonėms be specialios apsaugos būtų pavojinga atsidurti šiose zonose.

Kelios savaitės po to, kai tėvas išvažiavo, namuose Markinas nugirdo motinos pokalbį telefonu. Skambino jis. Jai pratrūkus raudoti, berniukas pagalvojo, kad tėvui bėda. Bet jis pranešė, jog negrįš, jog palieka juos.

Sesė vėliau tikino, kad jis susirado kažkokią šliundrą, bet Markinas netikėjo. Tėvas juos paliko ne dėl to. Tėvas juos mylėjo. Ir jis būtinai sugrįš. Ne kartą sūnui buvo prasitaręs negalintis pakęsti chazi režimo ir planuojantis priešintis. Ir jis ne vienas toks. Markinas tada dar nesuprato, kodėl tėvas piktžodžiauja prieš chazi. Ir dabar nesupranta.

Sutemos ir pirmoji šalčio banga nusileidžia, berniuką supurto drebulys. Jis paslepia sąsiuvinį ir skuba žemyn, kol dar galioja dienos leidimas keliauti tuneliu tarp žiedų.

***

Mila stipriau įsisupo į savo pilkšvą, rodos, prie miesto spalvų pritaikytą paltą ir prisiglaudė tubo stotelėje šalia kitų būsimų pakeleivių. Net ir stotelė prie ligoninės atrodė pernelyg sterili, tačiau čia bent jau nesijautė vėjo. Mergina atsisegė viršutinę sagą ir apžvelgė per stiklines sienas atsiveriantį vaizdą. K–8–9 rajonas buvo išsidėstęs kiek aukščiau ant kalvos, o ligoninė stovėjo beveik prie pat žiedo krašto, todėl tokį giedrą vakarą kaip šis iš čia galėjai matyti net pavienius Jonavos kaminus ir nebaigtą statyti dangoraižį ties horizontu. Per Milos kūną vėl perėjo drebulys. Nebūtų pasakiusi ar dėl šalčio, lyg įsismelkusio iki kaulų, ar tiesiog dėl to vaizdo. Jonava niekada nesukeldavo teigiamų minčių. Jonava primindavo tik gyvenimo pabaigą. Matyt Kauno architektas mėgo juodą humorą – pro mamos palatos langą dar aiškiau matėsi tas spinduliuotėje paskendęs miestas. Nejaugi galėjo teigiamai ligonius veikti toks nuolatinis priminimas, kad nepasisekus procedūroms iškeliausi ten? Iškeliausi kaip močiutė, kaip Milos draugė Alina, kuriai, nepaisant jos tėvų investuotų pinigų į genų parinkimą, paauglystėje išsivystė kažkoks nepagydomas šizofreninio spektro sutrikimas.

Močiutė bent jau nebijojo anihiliacijos. Galbūt dauguma senų žmonių jos nebebijo. Juk turi visą gyvenimą su tuo susitaikyti. Kai močiutę išsiuntė į Jonavą, Mila dar buvo visai mažytė, nepaisant to, vis dar puikiai prisiminė, kaip senolė pasakodavo, kaip gražiai baigsis jos ilgas gyvenimas. Visi sakydavo, kad Jonavoje tvyranti J–spinduliuotė taip maloniai veikdavo smegenis, kad mirtis būdavo net džiaugsminga ir rami.

Tačiau nei Mila, nei jos motina tuo netikėjo. Kaip mirtis gali sukelti džiaugsmą? Mergina labai gerai matė, kaip išsigando gimdytoja, sužinojusi, kad jos širdis susidėvėjo ir kad jau metas spręsti dėl naujos auginimo ir transplantacijos. Mamos panika tęsėsi net kelias dienas, kol nebuvo gautas sprendimas, jog į ją investuoti verta, kad moteris dar esanti pakankamai produktyvi. Ir pati Mila abejojo ar viskas baigsis taip laimingai, kaip baigėsi. Valdžiai juk jau seniausiai žinoma, kuo užsiima tėvas. Ne taip jau svarbu, kad su juo jie negyvena ir nebendrauja jau dvejus metus. Valstybės išdavikų taip greitai nepamiršdavo niekas.

Vaikystėje ji dievino savo tėvą, tačiau dabar vienintelis jausmas kurį jautė jo atžvilgiu buvo pyktis. Pyktis už tai, kad juos paliko, kad sugalvojo viešai eiti prieš chazi taip mesdamas įtarimą ir ant likusių savo šeimos narių, kad prisidėjo prie tų nesugebančių prie pasaulio prisitaikyti maištininkų, kad Markis vis dar ilgisi šito kvailo žmogaus. Mila nuolat stengėsi apie tėvą kalbėti tik blogai ir jokiu būdu neleisti broliukui juo žavėtis. Iš tiesų – kodėl reikia žavėtis žmogaus kvailumu? Kvaili merginai atrodė visi maištininkai. Gyvenimas prie chazi juk tikrai nebuvo blogas. Tiesiog reikėjo sugebėti prie jo prisitaikyti, o ne imtis kovoti prieš nenugalimą „priešą“. Mila nebuvo kvaila, Mila prisitaikė. Tai net nebuvo sunku. Svarbiausia iš visų jėgų stengtis būti produktyviai, niekuomet apie chazi blogai nekalbėti ir garsiai neprieštarauti jų ideologijai. Net jei giliai širdyje ir ne viskam pritarė. Pavyzdžiui dėl Alinos. Prieš iškeliaudama į anihiliatorių mergaitė atrodė beveik tokia pat sveika kaip anksčiau. Mila dar ir dabar nenumanė, kaip jos protarpinės haliucinacijos būtų galėję taip trukdyti jos produktyvumui.

Po minutės link stotelės atšvilpė tubas. Lenktos blizgios jo durys atsivėrė ir paskui kitus mergina įlipo į vidų. Prasidėjo vakaro pikas, ir Mila nepatogiai prisispaudė prie atitvaro. Priešais sumirguliavo dar vienos spindulinės fermos reklama: “Naujiena! Rokiškio pievų karvių pienas, praturtintas sezoninių vakcinų mišiniu – Jūsų stipresnio imuniteto garantas! ”. Išvydus aprasojusios melsvo pieno stiklinės vaizdą sugurgė pilvas. Akimirką pasigailėjo, kad ligoninės valgykloje neužkando, bet tuojau vėl nustūmė tą mintį tolyn. Dabar, kol mama laukia operacijos ir nedirba, reikia pataupyti.

Palto kišenėje suvirpėjo telefonas. Ištraukusi prietaisą išvydo skambinančio Beno atvaizdą. Šyptelėjo. Benas buvo dar vienas įrodymas, kad Mila visai nepanaši į savo išdaviką tėtį. Benas – chazi pulkininko sūnus ir jos vaikinas. Jis buvo mielas, ir nors Benui Mila patiko labiau, nei jis Milai, vis tik jie sutarė tikrai puikiai. Tačiau šiuo metu ji nenorėjo kalbėtis. Nekentė pokalbių telefonu viešajame transporte, kur, rodės, visi tik ir taiko nuklausyti ar neleptelėsi ko nors įdomaus ar draudžiamo. Todėl nutildė garsą ir vėl įsikišo telefoną į palto kišenę.

Jau po minutės išlipo savo rajone. Nors lauke buvo beveik tamsu dar rado brolį kieme. Tiesa, jau patį vieną, be draugų. Kaip visada paskendęs mintyse, jis tik iš antro karto išgirdo Milą šaukiant. Mergina suvėlė jo banguotus plaukus ir, atsakydama į nebylų tamsių akių klausimą, pratarė, kad mama jaučiasi visai neblogai. Markio veidelis taip pat nušvito. Jiedu pakilo laiptais iki savo buto.

Ir tuomet Milos širdis nusirito į kulnus. Ji sustojo ir tvirtai įsikibo į broliuko ranką.
– Matilda ir Markinas Kazlauskai? – oficialiai paklausė vienas iš trijų vyrų kariškomis chazi uniformomis. Kiti du nekreipdami dėmesio toliau skenavo jų buto duris.
– Taip, – vos apversdama liežuvį atsakė Mila.

Chazi šyptelėjo. Jo šypsena pasirodė iki šleikštulio saldi.

– Esu leitenantas Sergėjus Asakovas. Užeikime vidun. Reikia pasikalbėti.
Tas oficialių asmenų pasirodymas merginą taip išgąsdino, kad suleidusi juos vidun ji taip ir liko stovėti nesuvokdama, kodėl jie čia ir ką dabar ji turėtų daryti. Markis, rodės, taip stipriai nepasimetė.

– Gal norėsite karvutės? – paklausė berniukas. – Vakar Mila iš darbo parnešė.
Visi trys kariškiai papurtė galvas. Leitenantas vėl kreipėsi į merginą.
– Jūsų motina kur?
– Ligoninėje, – pirmasis atsakė Markis. Vienas chazi žvilgtelėjo į savo užrašinę ir linktelėdamas galvą tarsi patvirtino berniuko žodžius. Asakovas atsiduso ir, regis, kiek susinervino.

– Ką gi. Tu, Matilda, jau turi aštuoniolika metų, ar ne?
– Devyniolika, – patikslino jau pati.
– Tuomet informaciją ir sprendimą pateiksiu tau. Tavo tėvas, Justinas Kazlauskas, užvakar pastebėtas Sibiro pirmojoje santvaroje, M–27 zonoje, kur kartu su bendrais įvykdė išpuolį ir paspruko. Išpuolio metu susprogdinta Rusijos generolo Igorio Pavlovo rezidencija. Deja, generolas žuvo, ir tavo tėvas kaltinamas jau ne tik antivalstybine retorika, neteisėtu kitos gyvybės atėmimu, bet ir santvarkos išdavyste, - leitenantas padarė iškalbingą pauzę, tarsi prieš paskelbdamas galutinę išvadą. - Todėl pagal straipsnį BR 266 jam ir vienam jo šeimos narių skiriama anihiliacija.

Milos kūnas sudrebėjo, o rankos beveik mėšlungiškai įsikibo į Markio pečius.
– Bet jis mus paliko! Mes nebe jo šeima.
– Mūsų duomenų bazės sako ką kitą. Oficialios skyrybos neįvyko, Justinas Kazlauskas vis dar deklaruotas šiuo adresu.
– Bet mes jo nematėme jau dvejus metus!
– Tai visiškai nesvarbu. Vienintelis neišspręstas klausimas – katras iš jūsų eis su mumis. Planuota paimti motiną, bet susiklosčius šioms aplinkybėms…
– Kokioms aplinkybėms? – nesuprato Mila.
– Motinai paimti iš ligoninės reikės atlikti eilę procedūrų. Kaip bebūtų teisinėj imperijoj esame. O tam mes neturim laiko.

Milos akys prisipildė ašarų.

– Pagal protokolą turėtume paimti mažiau produktyvų šeimos narį, – pusbalsiu leitenantui pasakė kolega. –  Mergina jau turi darbą. Berniukui dar tik dešimt.
Asakovas vėl taip saldžiai nusišypsojo ir pažvelgė į Markiną.
– Na, eime vyruti. Pirmiausia parodysime tau mūsų būstinę. Garantuoju, kad tau ten patiks.

Spausdama brolį prie savęs Mila žengė durų link.
– Ne! Taip negalima! Mes geri piliečiai! Mes nieko bendro su tuo žmogum neturime!
Leitenanto akys tapo rūsčios. Kantrybės jis neturėjo. Galva tik nežymiai linktelėjo ir vienas iš pagalbininkų žengė Milos link su trankvilizatoriumi.
Dar akimirka ir viskas aptemo.

***

Vieną po kito lankau J–Vartų komplekso koridorius, kabinetus, sanitarines patalpas. Tikiuosi aptikti berniuką, kuris vakar nepasirodė K–7–9 rajono daugiabutyje. Vietoj jo atvyko trys chazi pareigūnai su Jonavos padalinio žymenimis ant uniformų. Iš lagamino išsitraukę aparatūrą nuskenavo aplinką, įsitikino, jog jau ilgai čia niekas nesilankė išskyrus Markiną. Slaptavietėje surado storą sąsiuvinį ir pasišalino. Negi berniuko laukia anihiliacija? Man smalsu.

Pagaliau jį randu vieną Perėjimo belangėje celėje Nr. 16 sėdintį ant suoliuko. Susikūprinęs, panarinęs galvą, nuleidęs laibus pečius. Atrodo, ramus, nors akys paraudusios nuo verkimo. Šalia guli atverstas sąsiuvinis – vadinasi, atidavė. Chazi yra žiaurūs ir gailestingi tuo pačiu metu, bizūno ir raguolio metodą puikiai atidirbę. Stumia žmogų į pražūtį su užuojauta, supratimu, tarsi ne jie budeliai ir yra šalia tam, kad palengvintų sunkią pasmerktojo dalią. Matyt, ryte dar nuvežė berniuką į ligoninę atsisveikinti su motina. Štai, jie nėra beširdžiai, bet įvykusi vieša susitikimo drama tik eilinis galimų pasekmių pavyzdys kitiems, prevencijos priemonė. Aišku, ir sesė šiandien buvo pakviesta į J–Vartus atsisveikinti su broliu. Iš čia ir patinę paakiai, ir emocijų pliūpsnis prieš įžengiant į Jonavą.

Perskaitau sąsiuvinyje kreivai išvedžiotus sakinius. „Tėti aš nebijau. Aš vyras kaip ir tu, ir daugiau neverksiu. Jonavoj pasislėpsiu ir manęs neras, o kai užaugsiu, kovosiu kaip ir tu, ir atkeršysiu už visus. Tik labai tavęs pasiilgau. “ Dabar jaučiu iš jo trykštančią vaikišką drąsą. Nesibaimina, kad chazi gali perskaityti jo įrašą, netgi norėtų to. Bet čia, likus žingsniui iki vartų, žmonės jau būna nuasmeninti, neįdomūs jiems, iš jų jau išsunkta visa naudinga informacija. Tačiau berniukas pasilieka sau viltį pabėgti iš Jonavos. Jis girdėjo pasakojimus, kaip keli Ištremtieji ištrūko iš  J–spinduliuotės, išvengė anihiliacijos ir sugrįžo į normalų gyvenimą. Sako, kad sugrįžusių Ištremtųjų daugiau nepersekioja – nėra tokio įstatymo. 

Sucypsi įspėjamasis signalas, ir prasiveria slankiojančios durys. Į celę įžengia Palydovas – vidutinio amžiaus vyriškis pavargusiu veidu, dėvintis ryškų oranžinį kombinezoną. Jam ką tik buvo suleista antispino dozė. Šis J–spinduliuotės priešnuodis žmogų saugo apie dvyliką valandų. Palydovai išvengia spinduliuotės poveikio, tačiau ilgainiui jų imuninė sistema silpsta. Darbas ne pats maloniausias, bet norinčių jį gauti netrūksta.

– Labas, Markinai. Mano vardas Paulius. Laikas keliauti, – geranoriškai ištaria vyriškis.
– Aš Markis, – išdrįsta pareikšti berniukas. Jis labiau mėgsta šį savo vardo trumpinį.
– Tebūnie, Marki. Kelkis, eime. Tu jau viską žinai ir tuoj pats pamatysi, kad tau Jonavoje patiks.

Berniukas prigriebia sąsiuvinį ir lėtai atsistoja. Sekančią akimirką vėl pasigirsta signalas, durys, pro kurias įėjo Palydovas, užsidaro. Tuo pačiu atsidaro durys priešingoje celės pusėje. Už jų it vanduo pilkai mirguliuoja J–spinduliuotė. Prigludusi prie J–Vartų vidinės sienos, bet į celės vidų nesiveržia, neplinta. Ir taip jau pusę amžiaus gaubia miestą šešių kilometrų skersmens ir keliasdešimties metrų aukščio milžinišku taisyklingu plokščiu cilindru. Iš toli žvelgiant į Jonavą pastatų stogų nesimato, tik virš spinduliuotės išlindę styro keli neveikiančių gamyklų kaminai ir nebaigto statyti dangoraižio metalinis karkasas. Miestas – tarsi nuskendęs burlaivis. Ši anomalija atsirado per vieną naktį. Chazi žmonėms pateikė įrodymus, jog tai teroristinis aktas, maištininkų slapta gabenta, bet per klaidą anksčiau laiko, nepasiekusi Kauno, detonavusi augmentinė spindulinė bomba. Tik tai, žinoma, netiesa.

Didžioji dalis miesto gyventojų atsidūrę katastrofos zonoje patyrė negrįžtamus mentalinius pakitimus ir jiems buvo skirta anihiliacija. Nuo to laiko Jonava tapo apleista. Bet chazi ilgų eksperimentų keliu rado būdą, kaip pasinaudoti miestu. J–spinduliuotės epicentre kelias valandas išbuvęs žmogus patiria malonias haliucinacijas, jį užplūsta ramybės būsena, persipina dabarties ir praeities suvokimas. Jam atrodo, tarsi toliau būtų blaivaus proto, tačiau dingsta baimės, nerimas ir bet koks noras ištrūkti iš miesto. Greitai nauja aplinka tampa tikraisiais namais. Net vyksta minimali socialinė veikla, susiburia Ištremtųjų grupelės, susiranda bendros veiklos. Visus būtiniausius patarnavimus atlieka autonominiai robotai. Pačioj pradžioj Ištremtaisiais pasirūpina antispino dozę priėmę Palydovai, vėliau paliekantys savo „globotinį“ miesto valiai. O likimas visų laukia vienodas – mieste įrengtos anihiliacijos kapsulės, kurias Ištremtieji galiausiai aplanko savo noru. Nė vienas nėra išgyvenęs Jonavoje ilgiau mėnesio.

Palydovas tvirtai, padrąsinančiai apkabina berniuką per petį ir paragina žengti į priekį. Jie kartu neskubėdami tolsta nuo J–Vartų Perėjimo celių. Kurį laiką seku iš paskos, bet galiausiai sustoju. Dar kelios akimirkos ir jų jau nebematau. J–spinduliuotėje net saulėtą dieną matomumas ne daugiau keliolikos metrų. Atrodytų, tai paprasčiausias gaivus oras, tik turintis pilko drumzlino vandens pavidalą. Palydovas nuves berniuką į sutartą vietą, kur jo lauks kiti Ištremtieji. Jie priims berniuką ir jis bus laimingas savo paskutines dienas. Ten, už Jonavos ribų, žmonės iš chazi žiniasklaidos žino apie tai – apie laimę, ramybę, susitaikymą. Bet ne visi tuo tiki.

– O ar tikrai galima sugrįžti iš Jonavos? – išgirstu berniuko klausimą. Čia garsas sklinda daug geriau. Jis nepatenka į išorę, o iš išorės – į vidų. Įvykus sprogimui beprasidedantis miesto augimas sustojo. Liko tie patys seni kelių aukštų pastatai, didelės neperregimos erdvės, parkai be medžių, plačios gatvės be transporto. Jokio pašalinio šiuolaikinės civilizacijos triukšmo. Tik retsykiais pasigirstantis robotų tvarkančių aplinką, aptarnaujančių anihiliacijos kapsules, gabenančių produktus ar atliekančių smulkius remonto darbus didesnis bruzdesys, bildėjimas.

– Hm, – Palydovas padaro pauzę. – Marki, manyk, kad iš Jonavos visi sugrįžta. Kiekvienas ten, kur nori. Nors chazi neskatina religijų, bet vienu klausimu gal ir galima sutikti. Gal žmonėms mirtis ir nėra visko pabaiga. Matyt ne veltui dalis tų žmonių Jonavą vadina Sugrįžimu. O kur tu norėtum pakliūti?

– Aš nenoriu mirti ir po to kažkur sugrįžti, – pasigirsta suirzimas berniuko balse. – Noriu į Kauną, namo. Žinau, pro vartus niekas nesugrįžta, bet spinduliuotės šonų niekas nesaugo, už jų pieva, galiu paprasčiausiai išeiti. O iš ten ir Kaunas jau netoli.

– Gerai, Marki, tikėk tuo, gal tau ir pavyks, – nusijuokia Palydovas. –  Bet pabuvęs Jonavoje atgal jau nenorėsi. Niekas nenori.
2018-05-22 20:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-31 15:33
ieva3003
Pasaulis nuoseklus ir įdomus.
Einu skaityti toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-27 18:52
Erla
Fantastika niekada nesižavėjau.
Ryžaus perskaityt tekstą ir nustebau, kad gan išmoningai parašytas.
Labiausiai užkliuvo fantastinio miesto panorama. Trūksta išmonės tuose aprašymuose. Balkono duris  galėtų pakeisti išmanioji konstrukcija ar koks kitas fantastinės ateities reiškinys. Miesto padalinimai į rajonus galėtų būt išmaniau charakterizuoti.
Gera vieta, kur užsimenama apie parkus be medžių. Tokia diktatūros režimo kraštovaizdžio vizualizacija.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-23 04:30
a u t o r i u s
Neskaitot ką rašot.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-22 22:39
N4
N4
Ar autoriai patys tokius skaitytų, nes labai negrabiai vaikiška.2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-22 22:13
cerera
Na aš kadangi nieko panašaus skaičiusi nesu, likau sužavėta kuriamo pasaulio, totalitarinis režimas išvis mano mėgstamiausias, o dar tos vykusiai aprašomos detalės, viskas taip tikroviškai, sklandžiai pavaizduota, ir dar tas paslaptingas stebėtojas, na tiesiog kaifavau skaitydama.
Patiko tas tėvas sukilėlis, įstatymas, pgl kurį baudžiami šeimos nariai, įdomus net pats žodynas – umliautai,chazi, spinduliuočių plantacijos, vykusi pati anihiliacijos idėja, ai, viskas čia man patiko.
Belieka tikėtis, kad pavyks išlaikyt tą patį lygį.

Tai kas ten vis stebi tą berniuką, m?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-22 21:30
Šriodingerio katė
Įdomu. Bet ne geriausias darbas nei vieno, nei kito. Ir Pelas, ir sesė mėta gali geriau. Kita vertus, suprantu - kartu parašyti kūrinį tai kažkas tokio. Kiek ir su kuo bandžiau (o bandžiau gal kokius 5 kartus) - nepavyko :)
O jūsiškiame - gal tema kiša koją, o gal mano suvokimas.

Būtų gal kitaip, jei nebūčiau skaičiusi Joey Graceffa. Ten tokia paauglių literatūra, bet jūsų kūrinėlį skaitant nuo pat pradžių visiškas "deja vu" ... ir dabar galvoju, ar atsitiktiniai sutapimai, ar visgi stipri įtaka :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-22 21:04
a u t o r i u s
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-22 20:49
Pelas
Dvikova
Salyga: veiksmas vyksta Lietuvoje.
Žanras: alternatyvi realybė.
Tema: sugrįžimas.

Deja, dvikovos priešininkų pora nepateikė savo kūrinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą