Mažieji išgyvenimai. Nuotrupos

Petrausko Tado gyvenimas pasibaigė užvakar, penktą valandą vakaro. Tos dienos rytą Tadas jautėsi irzlus. Nuolatiniai nepasisekimai buvo anglimi išmarginę akiduobes, o savigraužos priepuoliai atsispindėjo nervinguose judesiuose. Tadas tikrai buvo pavargęs. Aplinkiniai jį nervino iš esmės. Ne dėl jiems būdingų savybių ar padarytų veiksmų. Jie nervino dėl to, jog yra. Tadas net nežinojo, kas jam šlykščiau - užduodami klausimai, ar išgirsti atsakymai. O atspėkite, kas nervino užvis labiausiai? Šlykštumo plėtros kompanija. Jis augo pajutęs kiekvieną kontaktą su žmogumi. Jis plėtėsi, didėjo it tunkanti nesuvokiamo bjaurumo būtybė. Kėslingais ir gličiais pojūčiais apjuosdavo jo kūną ir pasimėgaudama įsiskverbdavo į vidų. Tadą tą rytą pykino. Pabandęs kelissyk išsivemti, jis pradėjo savo dieną stikline vandens. Padėjęs ryto pradžią į kriauklę, išgirdo, jog prabudo Rūta. Tadas susinervino. Rūtai jis jautė prieraišumą, Ta būtinybė ją saugoti ir būti su ja buvo jam įgrisęs. Rūtą jis laikė įpročiu. Jam patikdavo, jog be klausimų jį apsižergdavo ar iškepdavo kiaušinienė per pagirias, ar paprasčiausiai niekada nieko nesakydavo. Tadą pastaruoju metu net buvo pradėjęs kankinti klausimas, kad Rūta - aktorė. Tadui atrodė, jog pats geriausias paaiškinimas Rūtos nežmogiškumui būtų, jei kažkas pasibelstų į duris ir pasakytų: “Sveikiname, jūsų žmona - pasamdyta aktorė. O jūs ką tik laimėjote milijoną. Ačiū, kad dalyvavote mūsų eksperimente”. Daugiau paaiškinimų Tadas negalėjo rasti. Tik tiek jis galvodavo apie Rūtą.
  Rūtai pabudus, Tadas nuėjo į dušą, o susiruošęs - išėjo į darbą. Kaip visuomet pėsčiomis nuėjęs iki kaimynystėje esančios kavinės, jis joje užsisakė kavos su pienu. Tadas nužvelgė jos lankytojus. Auditorija buvo spalvinga. Raudonkelnis vyras įnirtingai diskutavo su nelaimingo veido trisdešimtmečiu. Jų pokalbis regis buvo apie kažkokią naują knygą. Tadas nuotrupomis girdėjo tokias tuštybės ir puikybės persmelktas sąvokas, kaip akademija, pasiaukojimas, tiesa.
Trys minutės po dešimtos. Tadas miesto aikštėje. Kiek sutrikęs žvilgčioja į laikrodį - jos nėra. Tadą jaučia, kad su kiekviena sekunde apima vis didesnis nerimo tikas. Jis dažnėja, smelkiasi, o tada tampa jo dalimi. Tadas išsigąsta. Dar niekada jo, šlykštumo taip aiškiai. Tadui palengvėja. Dabar šlykštumas nebeįkyrus svečias užsisėdėjęs pas tave namie. Ir net tave daužantis sugyventinis. Ir net ne demoniškas balsas tavyje. Šlykštumas dabar tai tu. Tu šlykštumas. Jūs vienis. Nėra jokios pertvaros, joks, net mažiausias atomas nėra įsiterpęs tarp jūsų. Taip jaučiasi Tadas paskutinę savo gyvenimo dieną. Jis supranta, kad jam reikia pasivaikčioti. Tadas nusuka į apleistą miesto dalį. Šioje miesto dalyje viskas kitaip. Parazituojantys, paraščių gyventojai gyvena savo gyvenimus. Jų akys apsiblausiusios dieną, jų kalbos pritvinkusios agresijos ir bukumo. Jie džiauna skalbinius, daiktus, kūdikius. Tadas dairosi. Ši vieta nepaisant savo tragedijos jam visada buvo magiška. Jį svaigino pokytis. Tarp blizgučių ir tarakonų, tarp psichologų kabinetų ir pasmaugtų, tarp kalbančių ir apkalbamų. Tadas pasižiūrėjo į laikrodį - pusę keturių, o jis dar nepusryčiavęs.
“Valgykla pas Antaną” nebuvo pati blogiausia maisto įstaiga, kurioje Tadui teko būvotii. Aišku, turbūt niekada neplautos ir kažkada gal net kreminės (Tadui net buvo kilusi baisi mintis, jog kažkada buvo baltos. Bet supratęs, kad tai prieštarautų visiems žinomiems dėsniams apie bet ką, greitai atsisakė savo minties) staltiesės nepridėjo žavesio taškų. Priėjęs padavėjas buvo kiek išgėręs. Tadas užsisakė maltinuką su ryžiais. Atneštas užsakymas priminė tik akmenuką su suplėšytais popieriaus lapeliais. Deja, skonis nebuvo geresnis. Tadas pavalgė ir išėjo į susitikimą.
Autobusų stotelėje Tadas buvo lygiai pusę penkių. Toje pat stotelėje laukė dar šeši žmonės. Geltonplaukė mergaitė su mama, trys devintokai ir ašarotas jaunuolis.