Femme fatale arba Flobero papūga

Ištrauka


Siaubinga yra tai, kad grožis – ne tik baisus, bet ir slaptingas daiktas. Čia Šėtonas su Dievu kovoja, o kovos laukas – žmonių širdys.
                                                      Fiodoras Dostojevskis
                                                                         
Menininko paskirtis – kurti grožį. O kas gražu – tai jau kitas klausimas.
                                                        Džeimsas Džoisas



 PROLOGAS

  Į rytus nuo Izraelio, pietinėje Mesopotamijoje, kur nuo neatmenamų laikų driekėsi derlingos lygumos, dunksojo Edeno sodas.  Kaip rašo Šventasis raštas, jis buvo arti Persijos įlankos, kur Tigris ir Eufratas susijungia su dviem kitomis srovėmis ir sudaro plačią upę. Ji drėkino Edeno sodą su vešlia, amžinai žaliuojančia augmenija bei gyvybės, gėrio ir blogio pažinimo medžiais. Per potvynį, kai upė išeidavo iš vagos, ji išsišakodavo į keturias kiek mažesnes atšakas – Pišoną, kurs vingiavo per visą Havilos kraštą, turtingą aukso, Gihoną, nešantį sraunius vandenis per Kušą į rytus nuo Mesopotamijos, Tigrį, kurs taip pat suko į rytus, tik jau nuo Asirijos žemių ir – Eufratą. Pasislėpę nuo kaitrios vasaros saulės viršutinėje sodo terasoje, už plataus marmurinio stalo sėdėjo du garbūs ponai. Vienas jų – amžiumi, matyt, kiek vyresnis, buvo lieknas, pailgu, kančios iškamuotu veidu, susisiautęs plačiu, baltai pilkšvos spalvos chitonu, atrodė panašus į viešpatį Dievą, nors to, aišku, tvirtinti negaliu, bet kažkuo jį priminė. Antrojo asmenybę, jei kas klaustų ar domėtųsi, matyt, apibūdinčiau lengviau: jo maištinga, nerami siela, jaučiau, maždaug atitiko mano charakterį, jis labiau krito į akis negu tas, kurs šaltu, asketišku veidu sėdėjo priešais ir žiūrėjo į jį. Iš pradžių, kai juos stebėjau iš šono, abu lėtai gurkšnojo vyną ir draugiškai šnekučiavosi. Lyg du, seniai nesimatę vaikystės draugai švelniai žvelgė vienas į kitą, siurbčiojo vyną ir džiaugėsi susitikę, kad gali kažką prisiminti, kai skubanti laiko upė neša užmarštin ir prisiminimus, ir skaudžią praeitį. Bent taip man atrodė. Po ketvirčio valandos, kai geriau įsiklausiau į jų pokalbį, akys nukrypo į antrąjį. Kodėl į jį, o ne į tą, kurs priminė filosofą ir mąstytoją, o jo lėta, aramėjiška šnekta, svari ir argumentuota, prisipažinsiu, taip pat darė įspūdį ir man patiko, negalėčiau paaiškinti. Gal kad šio asmenyje įžvelgiau save, savo nerūpestingą jaunystę, kai buvau toks pat linksmas, kiek arogantiškas kavinių ir restoranų liūtas, ar pagaliau, – būkime tiesūs ir atviri! – kur linksmintis ir triukšmauti vyrams, neturi reikšmės: ar prabangiame restorane, ar smuklėje, bare ar kad ir sumautoje, trečiarūšėje užeigoje, kurią, grįždamas į namus paryčiui, staiga pamatai kokiame nors pusrūsyje, kaip vaikas apsidžiaugi ir – praveri duris... Lyg į Pragarą! Meniškai sielai – nusispjaut, kur išmesti šimtgramį kitą, kai po įtempto, sunkaus darbo prie rašomojo stalo, molberto ar pianino ji trokšta siausti ir linksmintis. Aišku, su protu, nes žinai, – ryt vėl tavęs lauks tas pats sunkus darbas...
Sėdėjau kiek nuošaliau nuo jo ir nenuleidau akių. Jutau, ir išvaizda, ir elgesiu jis buvo mano kopija. „Mano audringos jaunystės! ” – pagalvojau ir šyptelėjau: po galais, kokie mes, vyrai, panašūs, kai šalia ima kalbėti vynas. Matyt, vyriška prigimtis ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar – ta pati: kad tik išgerti! Jis taip ir elgėsi: vis dažniau čiupdavo ąsotį, įsipildavo į taurę ir godžiai nurydavo. Šią akimirką jis man nė kiek nesiskyrė nuo eilinio smuklės girtuoklio, kai šis, gerai nusitašęs, ima triukšmauti ir plūstis. Piktas, viskuo nepatenkintas, jis dabar šūkčiojo, mosavo rankomis, bet, keista, – nors gėrė ir, kaip mačiau, nemažai, buvo blaivus. Tik nenustygo vietoje, gal net būtų ėmęs keiktis, jei ne skvarbus vyresnio bičiulio žvilgsnis, kurio, matyt, kiek prisibijojo. Ar gerbė? Nežinau, tik vėliau, kai apmąsčiau, suvokiau, jis vaidino, o kad vaidino, neabejojau: norėjo pasirodyti prieš filosofą – matai, aš taip pat svarbus, reikšmingas asmuo ir savo padėtimi stoviu ne ką žemiau. Toks jo elgesys kėlė šypseną. Bet kad jis buvo improvizacijų ir staigių persikūnijimo refleksijų meistras, pripažįstu. Sakykite, kas iš jūsų gražiai ir įtikinamai suvaidins piktą, įtūžusį niekšą, o paskui vėl it švelnus, tylus avinėlis glaustysis prie jūsų kojų? Ne, kaip sau norit, tam reikia talento. Ryškaus, įgimto talento. Ir šiek tiek akiplėšos ar žavaus melagio charizmos, kurią jis turėjo ir, kaip įsitikinau, savo vaizdinga, aštria kalba savaip žavėjo mane, nors ir pyko, ginčijosi su filosofu, bet, nieko nepešdavo. Kai šis nepasidavė gundymams, atsidusęs nutilo ir  kaip sena patefono plokštelė staigiai persivertė kita puse ir – vėl klusnus avinėlis žiūrėjo į filosofo akis ir tylėjo. Protu nesuvokiamas apsimestas ar įgimtas paprastumas! Tą akimirką, kaip man rodės, jis niekuo nesiskyrė nuo bet kurio gatvėje, stadione ar smuklėje sutikto vyro. Šimtai, tūkstančiai panašių kasdien praeina pro šalį, bet tokio liežuvio seniai nemačiau! Egzempliorius! Retas, išskirtinis egzempliorius. Nors, gal įsikalbu? Fantazuoju? Tokių pilna visur. Užsuk į kavinę,  naktinį klubą ar barą, – nors vežimu vežk! Kiek ten savaip talentingų lovelasų, alfonsų, melagių, akiplėšų, ir šiaip norinčių pasimušti, išlieti savo energiją, kai konjakas ar viskis trenkia per smegenis. Rasi ir menininkų, ir lieknų gražuolių, ir sekso bitučių, ir žavių liūdno veido moterų, iš kurių ne viena trokšta būti garsaus menininko gerbėja. Mūza. Amžinu įkvėpimu. Fatališka moterim. Ak, mielosios! Kaip pasakytų Sokratas, saulė turi vienintelį trūkumą, ji negali matyti savęs. Būti Kūrėjo mūza ne kiekvienai lemta. Net gražiausia pasaulio moteris greičiau atsidurs dailininko ar poeto lovoje ir virs eiline kekše, o ne išsvajota Mūza. Kaip tapti ja, nežinau. Ir išvis, ar galima tapti? Mūza tik gimsta. Kad ši moteris – tavo Įkvėpimas, pasakys tik Kūrėjo širdis, kuri visada alkana švelnumui ir grožiui. Ji niekada nemeluoja. Kaip vyro ir moters akys, kai jos kur nors nejučia susiduria ir išsiskirti nenori, supranta, jei vienos kitą praras, jų truks ilgam, gal net visam gyvenimui, o ir jis bus tamsus ir nemielas. Nors ką šneku: menininkui rūpi kūryba, ne svaigūs moterų apžavai ir ne  „femme fatale“, kuri, sako, gali pakeisti vyro likimą.
  Iki rimto menininko, – poeto, dailininko, skulptoriaus ar architekto, – jam buvo toli. Trūko žinių, patirties, užsispyrimo. Bet, va, būti aktoriumi, cirko klounu ar režisieriumi galėjo. Velniškai talentingas! Aišku, jei būtų norėjęs, bet tai jo, manau, nedomino. Jo tikslai buvo kiti: valdyti visą pasaulį. Ar bent kišti koją, trukdyti tam, kurs sėdėjo priešais ir kiek pailgu, asketišku veidu žvelgė į jį. Ramiai, be pykčio, pavydo, gal kiek su meile, likusia iš anksčiau, ar šypsenėle, kurią slėpė žiloj barzdoj. Kiek patylėjęs, vėl it gatvės pajacas pradėjo iš naujo  – šaukė, pyko, karščiavosi, skėsčiojo rankomis, lyg vėl siektų įrodyti savo teisybę. Ginčytiną ir abejotiną. Seną, kaip šis pasaulis. Tuštybių tuštybė! Ką naujo pasakysi, žmogau, ar įrodysi Filosofui, jei jo krikščioniškas pažiūras seniai garbina visas pasaulis, o jei jis, kaip Kūrėjas, norėtų jas keisti ar tobulinti, kertu lažybų, nepavyktų: tikėjimas – ne tuščias vyno ąsotis, kurį ką tik nuo stalo paėmė tarnas ir pakeitė sklidinu iki viršaus. O ir filosofija – ne išgertas vynas, traukiantis į linksmumą ar saldų popiečio miegą. Filosofija – išminties meilė. Amžinas gėrio ir tobulybės troškimas. Siekimas, ką žinau ir galiu žinoti? Ką privalau daryti? Ko galiu tikėtis ir laukti? Ir aišku, – kas aš esu? Filosofija – kūrėjo išpažintis, manau, tą vėl patvirtintų F. Nietzsche. Tik poetams ir filosofams priklauso visas pasaulis, tik jie, mąstytojai ir kūrėjai, visada stovi aukščiau jo.
  Tas, kurs sėdėjo priešais, nebuvo nei Kūrėjas, nei filosofas. Šią akimirką jis man priminė interpretatorių. Lėkšto, banalaus spektaklio artistą. Režisierių, kurs kišasi į kitų gyvenimus, tvarko juos, reguliuoja ar pakreipia jų likimus savaip, neretai į blogą ar nelaimingą pusę. Vėliau daug kas man priekaištavo, kad juo veltui žaviuosi ir tuščiai gaištu laiką: rašytojau, atsikvošėkit: koks jis – filosofas, jis – tik juokdarys, triukšmingos gatvės pajacas. Veidmainis. Darnaus pasaulio griovėjas. Grožio ir dorovės naikintojas. Velnias. Piktoji dvasia. Atsikvošėk, rašytojau! Negi pardavei sielą? Už kiek  sidabrinių?
    Nepardaviau. Ir nesiruošiu ja prekiauti. Rašytojas – ne turgaus prekeivis, ir ne sendaikčių perpardavinėtojas. Jis stebi pasaulį ir žmones. Ir kas jam įdomu, aprašo, aišku, viską apmąstęs savaip. Aš – tik ryšininkas tarp Dievų ir žmonių pasaulio, interpretatorius, kurį domina hermeneutika. Kiek įstengiu, pasinaudoju savo atmintimi, prisiminimais bei kitų liudijimais, kurie, kaip ir aš, matė, patyrė ir po ilgų apmąstymų suvokė sensus litteralis – tiesioginę Šventojo rašto tekstų prasmę, nors – et, ką ir kalbėt! – jaučiu, vis tiek negaliu nurimti ir, matyt, nenurimsiu, bandydamas interpretuoti, įsimąstyti į tuos senus semitų pasaulio įvykius, kur egzistavo savita mąstysena, pasaulėžiūra bei juos supančio pasaulio suvokimas. Aš – ne judėjas, ne koptas, ne klajoklis aramėjas ir ne koks kitas senovės rytietis – naivu reikalauti, kad prabilčiau į jus to meto kalba ar aprašyčiau žodis į žodį, kaip buvo...
Savo tyrinėjimų objektu pasirinkau Velnią. Kodėl jį, šį keistą, įtartiną tipą, nežinau. Išprotėjau? Ar galvą susuko vasaros saulė? Gal, šypteliu. Nors ką aiškinsi ir svarstysi: mėgstu keistus, spalvingus personažus. Jie man įdomesni negu pilkos, negyvos schemos ar seniai pabodusios dogmos, kurios nejaudina ir nešildo širdies. Užverčiu galvą į dangų. Trys margaspalvės papūgos apsuka ratą aplink terasą ir nusileidžia tankmėje. Kažką šūkčioja, piktai, kaprizingai aiškinasi; kaip ir aš, jos niekam netrukdo ir nerūpi. Nebent katei, kuri, matau, tarsi prilipo prie žemės ir, pasislėpusi rožių krūme, laukia, kol bent viena iš jų nusileis žemyn – koks skanus kąsnis, jei paklius į aštrius nagus! Toks tas žiaurus, negailestingas pasaulis, kurs mus supa, jungia ir skiria. Kaip katė su papūga panašiai elgėsi ir šie du. Nors antrasis vis dar pyko ir skeryčiojosi, filosofas žvelgė į jį šiltai, draugiškai, ir tas parodytas dėmesys bei jauki namų aplinka, jaučiau, jį dar labiau vedė iš proto – jam rodėsi tarsi jis būtų nieko nevertas. Mintis, kad jis tik tuščia vieta, tik pakelės dulkė, siutino jį, ypač, kai filosofas nusišypsodavo ar mandagiai nutylėdavo į jo priekaištus. Susėdę vienas prieš kitą, jie taip pat kovojo dėl savo grobio. It tos margos papūgos abu pykosi, ginčijosi ir niekaip nesutarė. Vienas troško daugiau atimti, išplėšti jėga, o jei nepavyks, užvaldyti melu, gudrumu, kitas – ir valdžią, ir savo turtus, ir žmones amžinai išlaikyti savo rankose. Paklusniai, prisidengiant kančia ir artimo meile. Kas trukdė jiems susitarti? Gyventi gražiai ir draugiškai. Įsitikinimai? Turto troškimas? Skirtingi temperamentai? Ar išgertas vynas, kurs gal abiem nejučia mušė į galvas? Svarstau, mąstau, ieškau atsakymo. Ir vis nerandu jo į savo amžiną klausimą: kas kaltas? Kas stumia juos į pyktį ir beprasmius ginčus? Didybė? Išpuikimas? Dvasios silpnumas? Pavydas? Nežinau. Nesiimu spręsti. Susimąstęs sėdžiu kamputyje, žiūriu į nenustygstantį vietoje siaurais ūsiukais, kiek žemyn nukarusia, dailiai apkirpta, juoda it smala, barzdele tamsaus gymio vyriškį ir laukiu, kuo baigsis šis ginčas. Madingas juodas kostiumas, tokios pat spalvos marškiniai su raudona peteliške po kaklu, siaurai pailgi lakuoti batai šią akimirką nesiderino su jaukia ir ramia sodo aplinka – pernelyg prašmatniai atrodė, lyg juos čia kas atvežė iš „Roberto Cavalli“, „Dolce Gabbana“, „Max Mara“ ar„Emporio Armani“ parduotuvių ir jį aprengė. Negi taip gali būti, sutrikę gūžtelsite pečiais.
Kas tai? Rašytojo fantazija? Keista vidurnakčio fantasmagorija, kai pro juoduojančio lango stiklą įsiveržia ryški pilnatis? Kuri lyg nematoma jėga vienus stumia savižudybės link, kitus, ypač meno žmones, į keistus, mažai protu suvokiamus vaizdinius. Kaip yra iš tiesų, neskubėkime spręsti, smerkti ar teisti. Daug ko nežinome ir, aišku, nesužinosime, kas dėjosi Edeno sode, kai tos karštos vasaros popietę už jo plytinčiose dykumose nuožmiai svilino saulė. Tik čia iš visų pusių čiurleno fontanai, aplipę raudonais žiedais saulėje liepsnojo rožynai, tolumoje dunksojo kiparisai, jų siauros viršūnės, lyg aštraus kardo ašmenys šalia vienas kito šovė į dangų, žaliavo granatų medžiai, o ten, kur vos užmatė akis, tolyn driekėsi margaspalviai krūmai ir žalumynai.
    „Tu teisus: šiuo klausimu nesusitarsime. Tai tas pat, kaip sutaikyti ugnį su vandeniu“, – patylėjęs linktelėjo pailgu, kančios išvagotu veidu vyriškis, vardu Ješua. Lėtai ištiesė ranką, kilstelėjo taurę ir prisikišo prie lūpų. Matyt, nuo ilgo kalbėjimo ar alinančio karščio, kurs siautė ir, rodės, degino viską aplink, jo spėjusios gerokai apdžiūti lūpos godžiai nurijo kelis nedidelius vyno gurkšnius. Kažkur iš toli sklido tyli vienišos fleitos melodija: jos garsai, pasiekę ausis, užgesdavo tankioje sodo lapijoje, kurios ryškius, kuplius žiedus bei amžiną žalumą seniai bevartė ir plėšė į šalis atūžęs vėjas. Antrą ar trečią savaitę jo nebuvo. Net mažiausio gaivaus dvelktelėjimo, ko, aišku, troško karščio ir tvankumos iškankintos žmonių sielos – ir tų dviejų, kiek pagyvenusių ponų, kurie sėdėjo už plataus marmurinio stalo, ir tų, kurie juos aptarnavo. Visi jie šį kaitrų ir tvankų vidurdienį priminė blyškius, buvusios didybės ir prašmatnumo šešėlius, kuriuos dar mena Istorija. Istorija? Ar graži stebuklinė pasaka? Mitas, kuris tūkstančius metų sklinda iš žmonių lūpų į lūpas? „Nepiktžodžiauk, rašytojau! – girdžiu iš visų kampų šnypščia pikti apkalbų liežuviai ir tarsi gyvatė taikos skaudžiai įkirsti. – Kaip drįsti, begėdi?! “ Ramiau, mielieji, ramiau. Aš – ne hagiografas  ir ne Šventojo rašto egzegetas . Man siužetas – žaliava, minkštas molis, iš jo kasdien lipdau savo pasakas ir savo istorijas. Maža starto aikštelė, iš kurios su pageltusiu dokumentu ar jo nuotrupa rankoje lyg  astronautas kylu į savo minčių ir fantazijų kosmosą. Aišku, dėl visko galime ginčytis, tą daro nuo ankstaus ryto ir šie abu garbūs ponai, tūkstančius metų jie vienas kitą pažįsta, retkarčiais susitinka, susėda už stalo, gurkšnoja vyną, bet... vos tik užsimena apie konkrečius faktus, gyvenimo reiškinius ar įvairius metafizinius dalykus, ima karščiuotis,  ginčytis ir... per amžių amžius taip niekada ir nesutaria. Kaip jie šį ankstų rytą atsidūrė Edeno sode, nežinau. Nepamenu. Gal išlindo iš senų Egipto papirusų skiaučių, lietaus ir vėjo išgraužtų akmens dantiraščių, senų inkunabulų, kuriuos mieguista pasąmonė nejučia ištraukė iš apgriuvusių vienuolynų, pilių bibliotekų griuvėsių ar viduramžių universitetų rankraštynų. Nepamenu. Garbės žodis, nepamenu. Matyt, šį tamsų žiemos vidurnaktį jie atkeliavo iš sapnų, vizijų, fantasmagorijų ar kitų keistų vaizdinių pasaulio, nusileido prie rašomojo stalo ir juodomis žodžių eilutėmis sugulė į baltą popieriaus lapą. Toks rašytojo darbas, kaip piemens – juodas avis suvaryti į gardą, užkelti vartus, paskui, kai išauš, jas vėl paleist į ganyklą... Šypteliu iš šios savo minties, nuleidžiu akis nuo lango, prisitraukiu ranka išmargintą popieriaus lapą ir...
  „Nesusitarsim, mudu į viską žiūrim priešingai. Tu, Ješua, save prilygini Dievui... – šyptelėjo kitoje stalo pusėje Šėtonas. Jis – ir Liuciferis, ir Belzebubas, ir Piktoji dvasia. Viskas – vienam asmeny, kurs įkūnija Blogį. Ištarti žodžiai „save prilygini Dievui“, matyt, Ješuai nepatiko. Neramiai suerzėjo krėsle, norėjo kažką sakyti, bet Šėtonas ryžtingu rankos mostu nutildė – netrukdyk, leisk užbaigt sakinį, bylojo jo gestas. Ješua susilaikė. Mandagiai linktelėjo, gal suprato, šis jo išsišokimas būtų negražus ir ne vietoj. Belzebubas trumpam nutilo, gal taip pat suvokė, kad kiek suklydo ir pasitaisė: – Atleisk, pamiršau: tu iš tiesų esi Dievas, bet... – sekundę vėl patylėjo, – ... kai žiūri iš savo aukštybių, tau viskas atrodo vienaip, o man... – tyliai atsiduso, pasukiojo tarp pirštų taurę ir, karčiai šyptelėjęs, pakartojo, – man, kurs tvirtai stovi ant žemės, – kitaip. Aiškiau, konkrečiau. Be tų tavo, atleisk, būsiu atviras ir tiesus, teosofinių ir metafizinių išvedžiojimų. Kam man jos, tos tavo tuščios teorijos? – žvilgtelėjęs į Ješua, piktdžiugiškai sukrezeno. – Tiek amžių pragyvenau, viską pasiekiau vien savo protu, apsukrumu – apsieisiu be jų, – numojo ranka Piktoji dvasia ir kyštelėjo taurę prie lūpų. „Ko nori? Nesuprantu, – aramėjiškai paklausė Ješua ir, atsilošęs į aukštą, platų krėslą, nužvelgė pašnekovą. Amžiną draugą ir priešą. Lygiavertį varžovą, su kuriuo, kai susitikdavo, visada mėgdavo pasiginčyti, įrodyti savo, tik savo neginčijamą dievišką tiesą. Ir stipriai užpykdavo, susinervindavo, kai šis jam, Dievui, mesteldavo atgal svarų, vertą ir savęs, ir priešininko, kurį vis dėlto slapta gerbė, argumentą, neginčijamą ir nepaneigiamą. Kietą ir skaudų kaip akmenį. Abu laikėsi savo Tiesos. Tik – savo. Kas ji, kai pagalvoji, Tiesa? Ar ne nuolat kintantis dydis, priklausomas nuo žmogaus proto, suvokimo, laikmečio, pagaliau, filosofinių ar politinių pažiūrų. Laikui bėgant, viskas kinta ir keičiasi. Tiesa kinta taip pat, ji nėra kažkas pastovaus ir amžino, – jei nori bent kiek užčiuopti ar būti arčiau jos, niekuo netikėk, viskuo abejok ir ginčykis.
  Gerą pusdienį nesutarė Velnias ir Dievas. Pradėję nuo pasaulio ir žmogaus sutvėrimo, jo paskirties šioj žemėje iki... Iki ko, gerbiamieji? Aišku, iki moters. Koks vyriškas pokalbis, ginčas, ypač prie vyno, apsieis be jos? Be jos grožio ir meilės, kuri dažnai taip sujaukia ir apverčia aukštyn kojom vyro gyvenimą, kad paskui jis ilgai negali atsikvošėti ne tiek nuo vis dar jo akyse stovinčio grožio, kiek nuo jos įnešto chaoso, kuriuos jis vienodai prakeikia, nes viena blogybė negali būti, ji visada susiras kitą ir ją papildys.
  „Gerai, tebus, esi Absoliutas – vienintelis, amžinas. Ir nekintantis. Kaip tavo darbai, – truktelėjo gurkšnį Šėtonas. Pro taurės viršų išvydo: susimąstęs Ješua veidas nušvito, kiek pralinksmėjo, nors liko toks pat – švelnus ir pamaldus. Kaip ir jo širdis, kuri buvo atvira žmonių meilei ir jų kančioms. Saldūs, it ką tik bičių suneštas medus, Liuciferio žodžiai mažai glostė jo širdį, nors vis dėlto šiek tiek glostė, bent tą akimirką, kol girdėjo. „Keistas žmogus! Tiek šimtmečių einu prie jo ir švelnumu, ir lipšnumu, ir pykčiu, ir neapykanta – niekas nepadeda! Visada toks pat. Kaip uola! “
  „Belzebubai, nepataikauk, – žiūrėdamas į akis, šyptelėjo Ješua. – Nepavyks! “
  „To dar betrūktų! – kreivai išsišiepė Velnias, jo primerktose akyse vis dar švietė linksmi pagundos žiburiukai, – Mane, Ješua, pažįsti: visada sakau, ką galvoju! – patylėjo ir, sukiodamas taurę tarp pirštų, pašaipiai nutęsė. – Kad vis dar pyksti, tavo reikalas. Pyk! – patylėjo ir kiek atlaidžiau atsiduso:
  „Nors... galėtum pamiršti. Tiek tūkstantmečių prabėgo! Negi toks būsi toliau? “
  „Niekada neslėpiau pykčio užantyje ir nenešioju širdyje. Nesu kerštingas, tik – teisingas. “
  „Geras teisingumas! Mane, savo archangelą, pavertei gyvate... “
  „Taip, nes sugundei Ievą paragauti uždrausto vaisiaus. “
  „Nemeluok! Tas Adomo nuskintas obuolys nuo pažinimo medžio buvo gėrio ir blogio vaisius. Jei ne Ieva, jį vis tiek kas nors būtų nuskynęs ir paragavęs. Kaip gali būti kitaip, jei nori viską pažinti? “
  „Klysti, Belzebubai. Tik man pažinus pasaulis. Man! Daugiau niekam! O ji, kai jo atsikando, puolė dvasiškai. Sugundė Adomą, kurs dar buvo nesubrendęs šiam vaisiui. Žodžiu, nupuolė abu. “
  „Nejuokink! Jei paragavo, sužinojo daugiau. Taip prasiplėtė jų pažinimo ribos... “
  „Tai buvo išdavystė! Jūsų trijų – tavo, Ievos ir Adomo – išdavystė. Nuo jos, tik nuo jos, prasidėjo žmogaus nuopolis. Ir visi jo vargai. – Ješua žodžiai skambėjo lyg skaudūs rimbo kirčiai ore. –  Ką, nepameni? Šiam sode buvai vienas mano mylimiausių mokinių. Mylėjau tave kaip sūnų. Tikėjau tavim. O tu mane išdavei su jais. “
  „Vėl kaltini? Ir iš kelių tūkstančių metų gūdumos kažką į dienos šviesą keli, ko niekas nepamena ir nežino, ar taip buvo, ar ne? Daug kas abejoja ir šaiposi... iš tos tavo gražios pasakos. “ – Šėtonas atsilošė į krėslą ir nesusilaikęs nusijuokė. Matyt, išgertas vynas pamažu svaigino jo galvą.
  „Meluoji! – sekundę patylėjo Ješua. – Jei abu būtų susijungę, palaiminti mano meilės, viskas būtų... pasaulyje kitaip... – lyg priekaištaudamas skėstelėjo rankomis. – Apgavot mane. Žiauriai apgavot. “
  „Kas čia blogo? Nesusilaikė ir nusidėjo“, – suprunkštė Belzebubas. – Toks gyvenimas! Viskas laikosi ant nuodėmės. Ji keičia ir reguliuoja pasaulį, stumia į priekį mokslą, kultūrą, meną. Verčia kurti, ieškoti. Be jos pasaulis būtų nykus ir tuščias. “
  „Atsikvošėk! Ką šneki? Žmogaus nuodėmė – visada buvo ir bus blogis. Jiedu nusidėjo, nes nieko nei apie pasaulį, nei apie meilę neišmanė. Dar blogiau: tapo pirmąja bloga pora – blogais tėvais, protėviais, iš kurių lyg medžio šaknys išsikerojo visos kitos blogybės. “
  „Su tavim nesusikalbėsiu, – numojo ranka Velnias. – Koks buvai, toks ir likai. Senamadiškas. Ir kategoriškas, – kandžiai įgėlė ir šyptelėjo. – Turbūt ir senaties terminas mums negalioja tavo rojuje? “ – jo duslus, švogždžiantis balsas skambėjo aštriai ir ironiškai.
  Ješua tylėjo. Į skaudžius ir piktus Šėtono priekaištus neatsakė. Nei menkiausia pastaba, nei replika. Velnio nepasitenkinimą, pagiežą, ir norą žūtbūt iškilti aukščiau jo, kaip ir pridera, užgniaužė širdyje be susierzinimo, be pykčio, nors kartais troško piktai atsikirsti, užginčyti, įrodyti savo tiesą. Negalėjo, neturėjo teisės – jos nedavė jam žmonių meilė. Kiek pagalvojęs nusprendė: metas keisti pokalbio temą.
  Nurijęs kelis mažus vyno gurkšnius, paklausė:
  „Kada paskutinįkart matėmės?
  „Negi svarbu? “ – šyptelėjo Piktoji dvasia ir nusuko galvą į tankmę, Susimąstęs Dievas žiūrėjo į papūgas, šios vis dar čiauškėjo ir nė viena nenorėjo nusileisti. Kaip ir juodu. Nesulaukęs atsakymo, Šėtonas primerkė akį, lėtai pasikasė pakaušį ir piktdžiugiškai sukrezeno:
  „Prieš du tūkstančius metų. “
  „Seniai, – linktelėjo Ješua ir aštriu, dėmesingu žvilgsniu įsiskverbė į jo veidą. Lyg norėtų matyti vidų. Neatlaikęs žvilgsnio, Liuciferis pasimuistė, čiupo vyno taurę ir atsilošė į krėslo atlošą.
  „Ko žiūri? Ką, stipriai pasikeičiau? “ – tarsi klausė jo tamsus, lyg per daug perdegęs saulėje veidas.
    „Žiūriu į tave. Matau sotų, laimingą veidą. Viskuo patenkintą. Ironišką ir pašaipų. Visus niekinantį. Nematau tik kančios ir atgailos. O ji – visko pradžia. Ir būties, ir meilės. Be jos... – liūdnai palingavo Ješua. – Et, ką kalbu? – numojo ranka. – Vis tiek nesuprasi... – patylėjo, kilstelėjo taurę prie lūpų. – Kaip galiu atleisti tau ir kitiems, kurie nejaučia kaltės? Neišpažįsta nuodėmės. Tik grasina ir reikalauja. Seniai tave perkandau ir žinau, ko sieki, – atsiduso Ješua. – Jei per savo neišmanymą jiedu nebūtų nusidėję, aplink vyrautų meilė, darna. Per jus, tik per jus, žemėje prasidėjo chaosas. Ir tęsiasi ligi šiol! Per tiek šimtmečių jis išplito į tautas,  miestus, kaimus, šeimas... Nuopolis! Baisus nuopolis! ”  – vėl atsiduso, nuleido galvą žemyn ir ilgai tylėjo.
  „Vadinasi, nori... “ – šyptelėjo Velnias.
  „Taip, prikelti tautas iš nuopolio“, – linktelėjo Dievas.
  „Savo apvaizda? “
  „Tikėjimu, kuris išvalys ir apšvies šį nuodėmingą pasaulį. Sugrąžins jį į mano prieglobstį. “
  „Daug nori. Ar pajėgsi? – įtariai pakraipė galvą Šėtonas. Jo balse jautėsi ta pati piktdžiugiška ironija. – Turėsi nusileisti į žemę ir savo pavyzdžiu parodyti, kad... “
  „Ateisiu. Vėliau ateisiu. Kol kas pasaulis per daug kruvinas ir žiaurus, – kilstelėjo galvą ir vėl sunkiai atsiduso. – Jaučiu, tavo darbas! Tavo! – ilgu, kaulėtu pirštu pagrasė. – Šlykštus, juodas. Svetimas man. O tu dar sieki atplėšti iš manęs ir kitų žmonių sielas. Ar ne per daug nori? – nesusilaikęs kandžiai įgėlė ir įdėmiai nužvelgė besišypsantį Belzebubą, kurs dabar sunkiai nustygo vietoje. Rodės, pašoks iš krėslo ir, leipdamas juokais, ims lakstyti aplink ir vėl įrodinės savo, tik savo velniškas tiesas.
  „Ateisi ir prikelsi visus iš nuopolio? Kaip Mesijas, prieš pasaulio pabaigą? “
  Ješua žiūrėjo į Velnią, kaip šis, kiek kauštelėjęs, toliau tyčiojosi iš jo ir skeryčiojosi, bet tylėjo. Palenkęs galvą, pirštais sukiojo taurę ir ilgai nepratarė nė žodžio.
  „Paskutinis pasaulio Imperatorius? Kurs visiems aiškiai išdėstys absoliučią, vienintelę ir nekintančią tiesą. Savo, Dievo, tiesą?
  „Taip, – linktelėjo Ješua. Matyt, ilgiau tylėjęs neiškentė, – jei to nebus, visos pasaulio religijos, filosofinės mokyklos, santvarkos, ideologijos neteks prasmės“, – mandagiai šyptelėjo ir pakėlė akis. Jose švietė neišsakyta meilė.
  „Puiku! Gal greičiau išnyks tie kvailiai, kurie save vadina politikais... “
  „Norėčiau. Bet kokia valdžia yra blogis, ji žmogui neatneša laimės. Širdį šildo tik meilė. “
  „Meilė? – nusijuokė Velnias. – Sakai, meilė? Cha cha cha! – užvertė galvą į dangų ir garsiai nusikvatojo. – Nejuokink! Meilė per daug silpna, kad viską įveiktų. Cha, meilė... – abejingai numojo ranka. – Ji – akimirkos džiaugsmas. Svaigulys. Va, auksas ir pinigai! O, jie už viską galingesni! ”
  „Gal… – susimąstęs pakraipė galvą Ješua. – Kas neturi tėvynės, to tėvynė – visas pasaulis. Su jo pinigais. ” Įdėmus, kiek primerktas Ješua žvilgsnis nukrypo žemyn į rytų pusę, kur trys cherubinai, iš kurių vienas su ugnies kalaviju rankoje, tvirtu, išmuštruotu žingsniu marširavo pirmyn bei atgal ir saugojo kelią, kurs vedė gyvybės medžio link. Kad prie jo nesugrįžtų iš Rojaus išvytas žmogus.
  „Jei esi kvailas, toks ir mirsi, – nusijuokė Šėtonas. – Nepyk, kalbu ne apie tave. Seniai esi vienas aukščiausių esybių, turinčių galios gamtai ir žmogui. Už tai tave ir gerbiu, nors kartais būni neteisus, bet… – numojo ranka, iš ąsočio įsipylė vyno ir, truktelėjęs kelis gurkšnius, tęsė, – kalbu apie tuos vargšus, kuriuos tiek tūkstančių metų myli, globoji… – skėstelėjo rankomis. – Kas iš to? Kas per tiek amžių pasikeitė? Ką, žmogus – geresnis? Nė velnio! Koks buvo, toks ir liko – gal tik apsukresnis... blogesnis! O ir mes  turim savo dievus – milijardierius, oligarchus, jie valdo ir žmones, ir pasaulį. Kai nesutaria ar susipyksta tarpusavyje, skelbia karus, krizes, epidemijas... o kai žmonių gimsta per daug ir juos sunku išmaitinti, vėl viską žudo, kelia maištus, sukilimus... naikina gentis, tautas... paskui, kai vieni kitus sunaikina ar jų lieka mažiau, jie vėl siūlo naujus projektus: investicijas, siurbia jų naftą, dujas, kasa auksą, sidabrą, deimantus, išveža juos... kol vėl susipyksta... Toks tas mūsų pasaulis. Daug įvairesnis ir įdomesnis negu šis tavo pasakų rojus... – nusikvatojo Šėtonas ir iš terasos viršaus kiek pašaipiai nužvelgė Edeno sodo grožybes, skęstančias tolumoje.
  „Žinau. Viską žinau, – kiek įsižeidęs linktelėjo Ješua. Matyt, Liuciferio žodžiai jį užgavo. – Tai tavo, klastingo archangelo, man iškrėsta niekšybė. Sakiau, blogi, netikri protėviai, kuriuos pradėjo Ieva su Adomu, atvedė pasaulį prie beprotybės ir pamišimo ribos, – neramiai suerzėjo krėsle Ješua. Pašaipus velnio žvilgsnis dar labiau jį suerzino. –  Jie pamynė dorą, meilę, ištikimybę ir, įgavę tavo šėtoniško kraujo, toliau krečia šunybes – skriaudžia, prievartauja, žudo viens kitą... Meilė! Tik meilė žmoguje panaikins jo sielos ir kūno konfliktą, sugrąžins jį prie savo pradinės prigimties norų. “
  „Nesistebiu tavo gražbylyste: čiulbi, kaip šio sodo lakštingalos, – nusijuokė Piktoji dvasia. – Tik nematau naudos, – numojo ranka, – bet čia tavo reikalas! Kiekvienas gyvenam, kaip sugebam. ”
  Įskaudintas Velnio žodžių, Ješua nutilo. Žiūrėjau į jį, parėmusį galvą ranka ir įsmeigusį žvilgsnį į tolį, ir negalėjau suprasti, kuo neįtiko Šėtonui Ješua žodžiai? Gražūs, teisingi jie! Meilė – gydo ir kuria. Tik jai reikia erdvės ir laiko. Daug daug laiko. Kai jo trūksta,  meilė greitai nuvysta. Kaip gėlė, pakąsta šalnos. Negi Šėtonui svetima meilė, pamąstęs, pagalvojau, nors protas, jutau, tuoj pasipriešino: „Argi Velnias turi jausmus ir moka mylėti? “ Jis geba tik kišti pagalius į ratus, viską griauti. Naikinti! O nesutaria tik todėl, šyptelėjau, nes jų skirtingos vertybės. Požiūriai, patirtis. Įsitikinimai.
  „Gerai, nesipykim! “ – staiga išgirdau ramų Ješua balsą. – Grįžkim į pokalbio pradžią, nuo ko pradėjom. “
  „Vėl kiši mokesčių inspektorius? Buhalterius? Muitininkus? Ačiū. Apsieisiu be jų! – numojęs ranka, Velnias pašoko iš vietos. Jo pašaipus balsas, lyg šalto metalo lakštas, nukritęs ant gatvės grindinio, driokstelėjo mano ausyse. Krūptelėjau: kas tai – nauja vaidyba? Ar tokia jo prigimtis?
  „Kuo jie blogi? – šyptelėjo Ješua. – Kad protingi? Ir neleis apgauti savęs? – lėtai ištarti žodžiai, pajutau, skaudžiai įgylė Šėtonui.
  „Ne, man jų nekišk! Jei nori, pasilik sau. “, – lyg užpultas bičių spiečiaus, sumosavo rankomis Velnias.
  „Bijai, kad kiš nosį į tavo pragaro buhalteriją? – nusijuokė Ješua. Taip gelia bitė, kai skrisdama pro šalį, nutupia ne ant gėlės žiedo, o ant nuogo žmogaus kūno. Lyg keršytų, kad nuklydo ne ten. Supratau Ješua taktiką: taip šachmatų lentoje šuoliuoja žirgas, kad į savo rankas perimtų iniciatyvą.
  Neklydau. Kandus Ješua juokas išvedė Belzebubą iš pusiausvyros – išraudo, pasipūtė ir it kalakutas puolė į priekį:
  „Ką noriu, tą darau. O į savo buhalteriją niekam neleisiu kišt snapo! Kad katilai dieną naktį rūktų, malkoms pinigų dar turiu! – pikdžiugiškai nusikvatojo, čiupo taurę ir užsivertė ligi dugno. – Jei nori žinoti, juoda buhalterija... – visada geresnė už baltą...  nors... – sekundei nutilo, matyt, ieškojo žodžio, kaip dar skaudžiau įgelti. Neradęs, numojo ranka. – Ką, tavo dangaus buhalterija – švaresnė? Nejuokink! ”
  „Taip, ji švari ir skaidri. Ją saugo angelai. “
  „Oi, mirsiu iš juoko! ” – susiėmė už galvos Šėtonas. – Jei norėčiau, tuos tavo angelus, kaip kekšes... sugundyčiau... ir nusitemčiau į pragarą. Jiems ten būtų linksmiau. Bet aš... ne toks blogas esu. O ir tave gerbiu... – šyptelėjo ir pagrasė pirštu, – ... bet tų džiuvėsių nekišk man! Neimsiu! – įpykęs trinktelėjo kumščiu į stalą.
  „Kodėl? “ – šyptelėjo Ješua.
    „Išprotėjai?! Visi tie buhalteriai, auditoriai, mokesčių inspektoriai... kažkokie trenkti, šalti kaip šliužai, slidūs... viskas pas juos suskaičiuota... lyg stalčiukuose... išdėliota, kad tik teisingai, taip, kaip ir turi būti balanso ataskaitose... racionaliai, sausai... O kur geismas? Aistra? Jausmų siautulys... bohema? Kur? Triukšmas... chaosas! Linksmybės, kur? Be to, kam jie? Kas juos myli? Va, pernai vienas mano barzdotas velnias įsimylėjo kažkokią buhalterę... Pasirodė, nei žuvis, nei mėsa! Prietranka... Šalta, keista... ko nori, pati nežino. Svaičioja kažką, plaukioja padebesiuose... lyg kambario akvariume. O, kiek teko įdėti jėgų, kol tą priekvailį atplėšiau nuo jos! Dabar pats džiaugiasi, ačiū, man sako. O ir kiek naujų moterų turi! – patenkintas nusikvatojo ir, skėstelėjęs rankomis, numojo. – Ne, niekas jų nemyli! Visi jie – vargšai! Dvasios klipatos! Kapstosi, kaip tie bomžai prie konteinerių, savo skaičiukuose ir nieko nemato... – atsiduso. – Ir juos siūlai man priglausti po savo skvernu? Ačiū! Dar neišprotėjau. “
  „Tai ko nori? “
  „Ko noriu? Daug ko... – sukrezeno Piktoji dvasia ir vėl čiupo už ąsočio. Prisipylė ir godžiai truktelėjo. – Žinai, geriau atiduok menininkus. Su jais bus linksmiau. “
  „Ne, jų negausi! “ – ryžtingu rankos mostu nukirto Ješua.
  „Kodėl? “
  „Ką, nesupranti? Menininkai visais laikais susiję su bažnyčia. Prisimink Da Vinčį, Mikelandželą, Ticianą, Bachą, Mocartą ir kitus, – šyptelėjo Ješua. – Ne, nieko nebus! – pagrūmojo pirštu. – Jei nori, pasiimk piemenis ir avis, – nesusilaikęs įgėlė.
  Lyg įkirstas į pasturgalį skaudaus vabzdžio geluonies, Velnias pašoko iš vietos. Piktai mosuodamas kumščiais, jis lakstė pirmyn bei atgal ir dar labiau niršo:
  „Išprotėjai! Tu išprotėjai! – susiėmęs už galvos, suko ratus Šėtonas. – Ar pagalvojai, ką siūlai? Man, velniui?! Piemenis... ir avis? Ką su jais veiksiu? Pasmirdusiais mėšlu... prakaitu! “
  „Na, nesakyk... – šypsodamasis lėtai nutęsė Ješua. – Jaunos piemenaitės visada džiugina vyro akį. O ir iš avių... – toliau šaipėsi ir erzino Velnią, – taip pat nauda – kiek vilnų, mėsos... “
  „Aš ne tas trenktas maišu Ruso! Jis meilės etalonu siūlė laikyti piemenis ir avis. Ne, judu abu išprotėjot! Kam man ta vilna ir mėsa? – nusiviepė Velnias ir stabtelėjęs piktai treptelėjo koja. – Ne, ir buhalterius, ir piemenis, ir visus bepročius pasiimk sau. Globok juos. Man atiduok menininkus! “
  „Ką su jais veiksi? Vėl... gersi ir ištvirkausi? Žinai, kas jie? Paskutiniai latrai! – nusijuokė Ješua. – Jokios doros, moralės nepripažįsta. Nors... – sekundę patylėjo, – ... gal tu ir teisus: jiems labiau vieta pragare! “
  „Puiku! Tada atiduok, – mažos, juodos Velnio akutės, primerktos, lyg dviejų vinių galvutės susmigo į Dievo veidą. – Tik ar neprieštarauji sau, Ješua? Siūlai jiems pragarą, o prieš juos atlapoji bažnyčių duris. Leidi piešti biblijinius siužetus, lipdyti šventųjų statulas, projektuoti ir statyti bažnyčias. Iš kur toks dvilypumas? Kvepia vedmainyste? Tau taip neatrodo, a? “
  „Matai, – lyg abejodamas tuo, ką išgirdo ar dar išgirs, lėtai nutęsė Ješua, – tarp mano avių taip pat pasitaiko visokių. Ir švarių, ir aplipusių mėšlu, bet... – kilstelėjo ranką į viršų ir ryžtingai mostelėjo žemyn, – viską lemia talentas! Tik talentas! O jie – velniškai talentingi, ieškantys... kupini fantazijų, išmonės, bet... – patylėjo ir liūdnai atsiduso, – juos sunku suvaldyti. Jie pripažįsta tik laisvę! “
  „Tada atiduok man! – apsidžiaugė Velnias. – Kam jie tau? Ir tos jų problemos? Matai, su jais – vieni rūpesčiai. “
  „Ne! – užsispyrė Ješua ir piktai pagrūmojo pirštu. – Negausi! “
  „Kodėl? “
  „Bandysiu perauklėti. “
  „Ką, tau... galvoj pasimaišė? – nusikvatojo Piktoji dvasia. – Pamiršai, medį reikia lenkti, kol jaunas? Dabar – šaukštai po pietų! “ – numojo ranka ir vėl čiupo taurę.
  „Per savo nuodėmes daug ką pamiršai, – susimąstęs palingavo Ješua. – Prisimink Jobo knygą: „Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, atžalų jam netrūks. Nors jo šaknys žemėje pasensta ir jo kelmas pelėja dulkėse, tačiau vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas. “
  „Chm... – šyptelėjo Šėtonas. – Jei taip, ir aš tau kai ką priminsiu... iš tos pačios knygos: „Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus. O ką besakyti apie tą nepakenčiamą sugedusį žmogų, geriantį nedorybes kaip vandenį. “  Pameni?
  Ješua šyptelėjo, nieko neatsakė. Tylėjo ir Velnias. Gal ir jam pabodo šis tuščias, beprasmis ginčas? Ar akis ėmė lipdyti vynas? Taip būna vyrams – iš pradžių gundo, traukia linksmybėms, paskui lenkia į miegą. Nors neatrodė, kad abu būtų įkaušę.
  „Jei nori, tau perleisiu viso pasaulio kekšes, – nusijuokė Ješua. – Tavo pragare joms ten vieta. “
  „Kekšes? – susiraukė Belzebubas. Tokio pasiūlymo iš Ješua nesitikėjo. – Nori pasakyti... prostitutes? “
  „O tempora, o mores!  – nustebęs sušuko Dievas. – Ką, jas dabar taip vadina? Kai buvau jaunas, pamenu, šaukdavo ištvirkėlėmis, paleistuvėmis... “
  „Kiekvieni mėgsta savaip. Vieni – paprastutėmis... kiti – barakudomis... “
  „Barakudomis? Pirmąsyk girdžiu. Ką reiškia šis žodis? “ –  gūžtelėjo pečiais Ješua ir pasisuko į šoną, kur ant stalo gulėjo planšetinis kompiuteris. Prisitraukė arčiau, ruošėsi įjungti, nespėjo.
  „Tai tokios plėšrios, ištroškusios kraujo žuvys... “ – išgirdo linksmą Šėtono juoką.
  „Žuvys? Net... žuvys? – išsiplėtė Ješua akys, rodės, dar sekundė kita ir jos iššoks iš akiduobių. – Ką, negi ir jas..? “
  „Ne! – užvertęs galvą, nusikvatojo Liucifierius. – Čia... perkeltine prasme... Taip pas mus vadina moteris, kurios ieško turtingų vyrų, stengiasi jiems apsukti galvas ir ištekėti. “
  „Ištekėti? Iš meilės? – gūžtelėjo pečiais Dievas ir sunkiai atsiduso. – Tiek pragyvenau metų, bet kiek daug nežinau. Per tuos savo dieviškus rūpesčius, nesusigaudau, kas darosi žemėje. “
  „Iš kokios meilės?! Manai, iš tos, apie kurią man seki pasakas? Baik tu! Iš iš – skai – čia  – vi - mo! Iš naudos… Iš pinigų, aukso, turtų… jos… atsiduoda turtingiems. ”
  „O kas... vargšams? ”
  „Vo! “  – nusikvatojo Piktoji dvasia ir per stalą atkišo... špygą.
  „Ką tai reiškia? – žiūrėdamas į suregztą trijų pirštų kombinaciją, gūžtelėjo Ješua.
  „Tą, kad tavo filosofija, Ješua, paseno. Per tiek amžių ji atsiliko ir nuo žmogaus mąstymo, nuo jo poreikių. Žmonėms reikia kitų dievų. Ir jie turi juos, o kas neturi, susikūrė. Mintyse ar savo širdies kertelėje. Ir į juos meldžiasi. Va, taip, Ješua... “ – skėstelėjo rankomis Antikristas.
  „Negi dabar jūsų Dievas – pinigas? “
  „Kad ir taip, kas čia blogo? Štai tu... – apvedęs žvilgsniu neaprėpiamus Rojaus pakraščius, šyptelėjo Velnias, – kažką turi... kad ir Rojų... Kiti... taip pat trokšta turėti. Tokia žmogaus prigimtis. – Patylėjo ir, lyg prisiminęs, žvilgtelėjo į prabangų, šveicarišką „Rolex“ firmos rankinį laikrodį. – Po galais, užsišnekėjau. Vėluoju... “ – atstūmė išgertą taurę ir pašoko nuo kėdės.
  „Vis tiek iš tavęs menininkus atimsiu! – šypsodamasis ilgu, pajuodusiu pirštu pagrūmojo. – Sugundysiu. Ir nuviliosiu! “ – Žengė kelis žingsnius, stabtelėjo ir atsigręžęs tarė:
  „Sudie, Ješua. Ačiū už vyną. Skanus buvo. Iki! “ – pamojavo ranka.
  „Iki! “ – linktelėjo Ješua ir tarsi pats sau pridūrė. – Kažin, ar vėl susitiksim? Tuščiai ginčytis nematau prasmės. “
  „Kol žemė apvali, vis tiek kur nors susidursim! ” – nusikvatojo Antikristas ir po kelių minučių dingo Edeno sodo tankmėje. Aštrus, piktdžiugiškas juokas ilgai skambėjo mano ausyse, kol pamažu dingo.
  Dievas tylėjo. Pašaipią Antikristo repliką tarsi praleido pro ausis. Neišgirdo? Ar nenorėjo ginčytis, kokia iš tiesų ta žemė – plokščia kaip blynas? Ar apvali it kamuolys? O gal jį iškart pamiršo? Kaip tuščią vietą, prakąsto obuolio kąsnį ar smėlio dulkę – pamiršo, nuo šios sekundės, vos tik abu išsiskyrė. Jį, Liucifierių, Velnią, Šėtoną, Belzebubą, Piktąją Dvasią ir Antikristą – jį, viename asmenyje, pamiršo...
  Prigesusiu akių žvilgsniu Dievas blausiai žvelgė į tolį, kur Rojaus pakraščiai liejosi su karščiu alsuojančia dykuma. Susikūprinęs, parėmęs galvą ranka, sėdėjo vienas. Ir vienišas. Ir – visiems atlaidus. Net pačiam Velniui. Matyt, tame dieviškame atlaidume slypėjo jo jėga ir meilė žmonėms. O gal mąstė, ar jo tūkstančiais metų skelbtas tikėjimas – klaida? Sustingusi dogma? O jo žodžiai, sugulę į Šventą Raštą, dabar – tik mitas? Graži, stebuklinga pasaka, kuri įkvepia meno žmones ir įvairiais siužetais pasklinda po jų knygas, muziką, filmus, paveikslus. O gal mąstė apie tuos vargšus ir paklydusius, kurie turi savo, tik savo, naujus dievus? Ar išvis jų neturi.
  Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Netrukdžiau, neklausinėjau, o ir ką galėjau paklausti jo, Viešpaties, aš, kurs daug ko nežinau. Ir kažin, ar sužinosiu, kai toks trumpas žmogaus gyvenimas?
  „... dulkė esi ir į dulkę sugrįši... “ – iš toli išgirdau, kaip tyliai sušnibždėjo nuo karščio suskirdusios jo lūpos. Ar man tik pasigirdo? Gal. Atūžęs nuo dykumos vėjas, matyt, įsisiautė į medžių šakas ir šios graudžiai sudejavo. Dievas atsiduso, sunkiai pakilo nuo krėslo ir lėtai, žingsnis po žingsnio, pasuko stačiai suktų laiptų link. Kai dingo apačioje, priėjau prie terasos krašto ir, atsirėmęs į ją, žvilgtelėjau žemyn. Mačiau, kaip Antikristas išniro iš baltų rūmų arkos, ilgais, plačiais laiptais nusileido į gražią, ūksmingą alėją, išpuoštą žydinčių rožių žiedais.
  Laiptų papėdėje stovėjo juodas, blizgantis saulėje, prabangus automobilis. Jo praviras stogas leido man iš viršaus geriau įsižiūrėti į vienintelę keleivę – tai buvo jauna, ilgaplaukė blondinė juodais akiniais. Ji sėdėjo ant priekinės sėdynės ir nuobodžiai vartė kažkokį madų žurnalą. Jos ilgos kojos vos sutilpo mašinos viduje. Kai jas ėmė mausti, neiškentė, pravėrė duris ir, pasisukusi šonu, pro jas nuleido žemyn.
  Kai Antikristas priėjo, blondinė pro akinių viršų piktai nudėbė jį, užvertė žurnalą ir suirzusi šūktelėjo:
  „Pagaliau! Kiek galiu laukti?! “
  „Atleisk, reikalai, brangioji... “
  „Kokie reikalai dievo užkampy? Kažkur dykumos smėlynuose... Nemeluok! ” – nepasidavė blondinė. Jos piktas, kaprizingas balsas man priminė suirzusios katės purškimą, kai ji atkiša aštrius nagus.
  „Ne užkampyje, brangioji. Rojuje, tik Rojuje, – šyptelėjo Velnias. – Sakiau, tave atvešiu į Rojų. Ir atvežiau! – plačiai mostelėjo ranka ir vėl sukrezeno. – Nepatinka? “
  „Koks čia Rojus?! – purkštelėjo gražuolė. – Nusivežtum į Jamaiką... Kanarus... tada... gal ir būtų rojus! Dabar, – piktai nusispjovė. – Kažkoks neaiškus… dykumos vidury... miražas, – gūžtelėjo pečiais. – Ką, čia statysi filmą? Tarp šių dekoracijų? ” – vyptelėjo.
  „Gal…” – nusijuokė Piktoji Dvasia, meiliai pakštelėjo į atkištą skruostą ir dar sykį, lyg paskutinįkart atsisveikindamas, nužvelgė Edeno sodo platybes.
  „Nesuprantu, ką taip ilgai veikei? – nenurimo blondinė. – Gal turi meilužę, kurios nežinau, a? – įtariai nužvelgė Šėtoną, šis neskubėdamas apėjo automobilį, pravėrė duris ir atsisėdo už vairo.
  „Užsičiaupk! Ir neišsigalvok! ” – piktai it kirviu nukirto Antikristas ir suirzęs užvedė variklį. – Ir kad daugiau tavo kvailų pasakų negirdėčiau! Sočiai prisiklausiau! – prisiminęs ką tik pasibaigusį ginčą, kreivai šyptelėjo, sekundę patylėjo, atlošė galvą ir užsimerkė. Išgąsdinta staigios reakcijos, blondinė nutilo. Sukėlė kojas į vidų ir užtrenkė duris. Kad perlenkė, suprato, nors vis tiek liko pikta, kad tiek ilgai laukė. Užvertęs galvą, Šėtonas atsiduso ir kiek ramesniu balsu užsimerkęs tarė:
  „Sakiau, esu režisierius. Ruošiuosi statyti filmą. O reikalų – aibės! Scenarijus, sąmata, aktoriai, dekoracijos, natūra… – skėstelėjo rankomis. – Skraidymai, kelionės… po visą pasaulį! O tu... su savo ambicijom ir kaprizais... kvaršini smegenis! “
  „Atleisk, Liucijau, netyčia... “ – švelniai sumurkė blondinė. Staigiai atsisuko ir lieknu, įdegusiu kūnu prigludo prie jo. Stipriai apkabino ir aistringai įsisiurbė į lūpas. Po kelių sekundžių jos kairė gundančiai nuslinko žemyn...
  „Luktelk... tik ne čia... “ – sudejavo Liucifierius, atsimerkė, bet tuoj ką sakė, pamiršo, – kyštelėjo ranką pro iškirptę, užčiuopė jos nedidelę, standžią krūtį ir nepajuto, kaip ją godžiai apžiojo lūpomis...
  „Ak, Liucijau... – pagauta aistros, sudejavo blondinė. – Tu – velnias! Mano aistringas, pasiutęs velnias... – tyliai sušnibždėjo, užsimerkė ir, atsilošusi į sėdynę, kartu su ja smigo žemyn...

  Kas jis? Genijus? Piktadarys? Suvedžiotojas? Aistringas meilužis? Pasaka? Mitas? Ar nelaimingai susiklosčiusios lemties auka? Auka, kuri lyg gyva Dvasia išlipo iš Šventojo Rašto puslapių ir lig šiol tiek šimtmečių klajoja iš vieno siužeto į kitą, pagalvoju, užverčiu Senojo Testamento Pradžios knygos paskutinįjį puslapį. Prisiminęs kažkieno žodžius, šypteliu, tik juos perfrazuoju savaip, kaip man parankiau, kai rašau šį siužetą: jei nori, kad tau Velnias įteiktų dovaną, jis įteiks – lyg į blizgantį popieriuką įvynios tavo problemą, kurios pats neišpainiosi.
  Maniau, jį paliksiu sode, atsisveikinsiu ir... Nė velnio! Lyg didžiausia problema, kabanti po kaklu, kelias savaites jis nedavė man ramybės ir dar labiau įpainiojo į savo keistą, velnišką istoriją.
  Kai po pusvalandžio juos vėl pamačiau, juodas automobilis riedėjo plačia saulės ir vėjo suplūkta dykuma horizonto link. Iš šonų stūksojo aukštos, vėjų suneštos kopos. Kelias, kurį jos supo, lyg siaura, ilga linija vedė mažo, tolumoje dunksančio taškelio link, kurį vos įžiūrėjau. Kai prie akių prikišau žiūronus, pamačiau: tai buvo nedidelis, dvivietis sportinis lėktuvas.
  „Kaip pavadinsi savo filmą? “ – pro mašinos ūžesį šūktelėjo blondinė.
  „Femme fatale, – šyptelėjo Velnias. – Scenarijų parašiau pagal vieno žinomo rašytojo romaną. “
  „Įdomu, – pakraipė galvą gražuolė. – Kas atliks pagrindinį vaidmenį? “
  „Nežinau. Dar ieškau, – sumelavo Šėtonas, nors kai rašė scenarijų, iš anksto žinojo, kas vaidins. Viena pasaulinio garso aktorė. Bet kam apie ją kalbėt, kol nepradėjau filmuoti, pagalvojo. – Kam kelti pavydą ir įsigyti moterį – priešą? “
  „Gal jame atsiras vietos ir man? – šyptelėjo blondinė ir atsisuko į Velnią. – Kaip manai, tikčiau? “ – Nusijuokė.
  „Taip ir maniau, kad ims siūlytis, paskui – įkyriai zys, apsipils ašarom! – tyliai nusikeikė, bet tuoj šyptelėjo ir veidmainiškai sumelavo. – Tu, mieloji, visur tinki. Ir lovoje, ir... “
  „Žinau, kad tinku lovoje, – suirzusi plykstelėjo. – Mane domina tavo filmas. Noriu jame vaidinti. Paimsi mane? “
  „Būtinai! ” – nusijuokė Antikristas ir akies kampučiu nužvelgė jos ilgas kojas, lyg pirmąsyk jas matytų. – Paimsiu, tuoj paimsiu, tik įlipkim į lėktuvą“, – pagalvojo. Staigi, netikėta mintis vėl sukėlė geismą. Tik dar didesnį, negu prieš pusvalandį Edeno soduos.
  „Neapgausi? “ – šyptelėjo.
  „Negi panašus į melagį? – lyg kiek įsižeidęs burbtelėjo. – Ar bent sykį apgavau? “ – nepatenkintas susiraukė.
  „Kol kas ne, bet... kas žino? – gūžtelėjo blondinė. – Vyrai – kaip debesys. Lauki, kol užslinks ant tavęs, o kai užslenka... ilgai neužsibūna, – atsiduso. – Nuplaukia pas kitą... O tu, kaip kvaiša, vėl lauki... savo princo! “
  Blondinės žodžiai Šėtoną prajuokino. Garsiai sukrezeno, norėjo kažką sakyti, bet persigalvojo, gal kad mintis, kuri šovė į galvą, viliojo: kai nuskrisiu į Jeruzalę, ją parduosiu palestiniečiams ar žydams. Kodėl, nesuko galvos. Per daug plepi, įkyri, nors graži, liekna... ir aistringa. Bet, tyliai atsiduso, tuščia, kaprizinga egoistė. Po galais, kuo paverčia moterį šaltas, atstumiantis grožis? Baisiu ginklu? Gražiu žaisliuku? Ar skaudžia, asmenine tragedija? Šaltų, pasipūtusių moterų Liucijus nemėgo, bet ir nevengė. Ši jauna, panaši į manekenę, blondinė, su kuria prieš pusmetį susipažino viename Monte Karlo kazino, – ne išimtis. Kiek tokių žavių moterų perėjo per jo, sutenerio, režisieriaus, verslininko, dailininko, lenktynininko rankas. Kiekvienai – vis kuo nors apsimesdavo, o šios – patikėdavo. Kad gautų bent antraeilį vaidmenuką... jo audringo gyvenimo filme...
  Liucifierius tylėjo. Rankomis spaudė vairą ir susimąstęs žvelgė į kelią, kurs atrodė be pabaigos. Kaip ir jo gyvenimas – ilgas, sunkus ir be galo vingiuotas...
  Mintis nutraukė blondinės balsas:
  „Klausyk, kol neatsibodom, gal skiriamės? “ – šyptelėjo ir atsigręžė į Liucijų.
  Šis tylėjo. Gal neišgirdo. Ar mintyse svarstė, už kiek parduos? Kaip tą darė anksčiau su kitom, kai jos taip pat atsibosdavo. Svarstė ir net neįtarė, kad šią akimirką panašiai mąsto ir ji.
  „Girdi, ką sakau? “
  „Ką? “ – lyg pabudęs iš sapno, atsigręžė Liucifierius.
  „Sakau, kol neatsibodom, gal skiriamės? “
  „Ką?! ” – staigiai loštelėjo Liucijus ir įtūžęs nuspaudė stabdžius. Jos žodžiai jam nuskambėjo kaip įžeidimas: „To dar betrūko, – mintyse nusikeikė, – kad mane, Velnią, paliktų moteris?! Aš, tik aš, Šėtonas, turiu tokią teisę, o ne ji... “ – ir dar stipriau užgulė stabdžius. Kai mašina sustojo, atsisuko į ją ir piktai mostelėjo ranka:
  „Lauk iš mašinos! “
  „Kas atsitiko, brangusis? Negi įžeidžiau? – nusikvatojo blondinė. – Ar... mano pasiūlymas nepatiko? Tavęs nėkart nepaliko moteris? “
  „Ne! “ – piktai pro sukąstus dantis iškošė Šėtonas.
  „Kokia laimė! – suplojo delnais gražuolė. – Bent čia būsiu pirma. “
  „Užsičiaupk! Arba aš tave... “ – įsiutęs užriko Liucijus ir kyštelėjo panosėn juodą, apžėlusį kumštį.
  „ Nusiramink, brangusis. Aš tik pajuokavau. Nepyk, – švelniai tarė ir gundančiai nusišypsojo. – Negi moteris, mylinti savo vyrą, negali pajuokauti? – gūžtelėjo ir tyliai atsidususi pagalvojo:
  „Dieve, koks jis piktas ir kvailas! Visai nesupranta juoko…  – atsiduso ir tą pat sekundę  nusprendė. – Mesiu jį, mesiu! Tik tegul nutupia Jeruzalėj…”
  „Gali, – linktelėjo Antikristas. – Bet aš tokių juokų nemėgstu. Visada pagalvok, ką sakai. ”
  „Pasistengsiu, brangusis”, – šyptelėjo blondinė ir nutilo.
  Sukandęs dantis, Liucifierius tylėjo ir nepratarė nė žodžio. Blausiu, nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į kelią ir nežinojo, kaip elgtis? Prikulti? Išmesti iš mašinos? Dar sykį išprievartauti, kepinant dykumos saulei? Ar... viską, lyg nieko nebuvo, pamiršti?
  Parimęs ant vairo, jis niekaip negalėjo apsispręsti, ką daryti su šia gražia, šalta ir išdidžia moterim, kuri, jautė, vis labiau suko galvą ir vedė į dar didesnę pagundą. Kol laikas, mesti? Ieškoti kitos? O jei vėliau ir su ja bus taip pat? O kad bus, neabejojo... Kita – nors gal dar gražesnė, taip pat jam neduos ramybės, gundys ir suks galvą, nes tokia moters prigimtis: mylėti ir būti mylimai. Kad ja būtum, visada eik bent kiek vyro priekyje, kad, jei kas, spėtum apsidrausti – paliktum, kol jis nepaliko tavęs...
  Velnias moteriškos logikos nesuprato. Gal buvo per daug senamadiškas, atsilikęs, o ir jos šių dienų mąstymas, pragmatiška filosofija jam buvo svetimi ir neįdomūs. O moteris... Ką, moteris? Ji – kaip margo drugelio skydis pievoje – trokšta būti laisva ir skristi, kur nori... Jos logika paprasta: jei nėra meilės, tebus prisirišimas, įprotis ar... šiokia tokia nauda... Vėliau gal susirasiu kitą? O gal pamažu priprasiu, pamilsiu, kaip su tuo susitaiko šimtai, tūkstančiai moterų... Ir būsiu laiminga?! Taip turbūt mąstė Liucifierio Moteris – sėdėjo automobilyje, kepinant dykumos saulei, ir svarstė visus „už“ ir „prieš“... Tik ne Liucijus. Kaip daugelis vyrų jis matė joje tik geismą, trumpą aistros pasitenkinimą. Kad tai buvo subtilus, gražiai apgalvotas moteriškas žaidimas, kurį, kaip nematomą voratinklį jam užmetė ant galvos ši protinga, šalta moteris, – nesuvokė. Nesuprato jos troškimų, noro žinoti, išsiaiškinti, ką jis mąsto, kokie jo planai, ketinimai. Labiausiai nesuvokė, kad moteris – kaip katė: išsiilgusi dėmesio ir švelnumo, ji ilgai ir kantriai laukia švelnumo iš savo vyro, o kai jo nesulauks, pasielgs, kaip jai tą akimirką pašnibždės protas ar jausmai... 
  Dieve, kada vyras supras moterį?
  Amžiną ir neįmenamą šimtus, tūkstančius metų mįslę...


  Parimęs ant atbrailos krašto, stovėjau terasoje ir žiūrėjau į dykumoje sustojusį automobilį. Kol jie abu pykosi, aiškinosi, paskui vėl sukritę ant mašinos sėdynių mylėjosi, žiūrėjau į juos ir mąsčiau, kaip pasielgs moteris?
  Karštai, aistringai mylės jį, savo Liucifierių, savo likimo Velnią? Ar kai išlips iš lėktuvo, nesvarbu, kur – Jeruzalėje, Bagdade, Paryžiuje, Londone, Berlyne, Vilniuje ar Bermudų salose, paliks jį?
  Paliks? Gal, taip. O gal – ne, – šyptelėjau, pagalvojęs: Moteris visada gudresnė už Velnią...
 
  Paėmiau į rankas Šventą Raštą, dar sykį perverčiau ir, pakilęs nuo kėdės, įdėjau į bibliotekos lentyną. Kai vėl prisėdau prie stalo, žinojau, kaip pavadinsiu savo naują romaną...
  Ant balto popieriaus lapo lėtai užrašiau: FEMME  FATALE...