Pagalbos šauksmas

Tobulumo siekis. Ką jis reiškia? Juk turėtų būti gerai siekti tobulybės, aukštumų. Nors žinai, kad ją pasiekus, atsiras dar aukštesnis jos lygmuo ir dar ir dar. Todėl kam skubėti? Tegul ta kelionė būna kupina malonių išgyvenimų ir muzikos, kad tobulybė nėbūtų tuščia. Panelė tobulybė, kartais jūs tokia tobula, kad aš nematau jūsų sielos. Gal jinai išskrido, išsigandusi, kad yra per prasta jūsų išpuoselėtam grožiui?
  Ir kai susimąstau, ko aš iš tikro noriu – tyrai, širdies gilumoje. Atmetus visą tai, kuo nori mane matyti kiti ir kokiais būdais aš noriu jiems įtikti. Jeigu atimti visą šitą tuštybę ir palikti tyrą, nekaltą siekį, sklindantį iš sielos gilumų – kas gi ten lieka? Esu tikra, prisimenu visa savo esybę, kad tas balsas buvo be galo garsus ir skambus kažkada. Bet dabar jis truputį užkimo. Girdėjau, arbata su medum gydo..
  Ai, tobulumas. O kodėl kartais jis yra toks šlykštus ir negailėstingas? Todėl, kad jis bando mane užčiaupti. Jis man sako, kad aš esu nepakankama, kad man trūksta. Kad aš neverta reikšti savo minčių garsiai, kad aš neverta elgtis taip, kaip liepia mano širdis. Kad man dar reikia padirbėti ten ir ten, ir dar ten. Tobulumas man numeta tūkstančius knygų ant stalo ir uždengia saulės šviesą, sklindančią pro langą. Tada iš aukšto dėbtėli ir taria: Kai perskaitysi iki galo, galėsi. Tada praeina kelios dienos ir knygos, kurias man vis neša ir neša tobulumas užpildo visą mano kambarį. Aš nebegaliu judėti, aš nebegaliu kvėpuoti. Galiu tik skaityti, skaityti, skaityti. Kol pagaliau uždūstu. Uždūstu nuo visų tų žodžių, taisyklių ir aiškinimų. Bet svarbiausia, uždusinu save pati- tam, kad pagaliau mano siela galėtų išskristi iš šito tvankaus kambario.
  Kartais tobulybė man žada visus pasaulio turtus ir vertybes. Ji sako, kad gausiu tai, ko reikia kiekvienam gyvam organizmui – meilės ir dėmėsio. Sako, kad jeigu perskaitysiu visas pasaulio knygas aš būsiu verta kitų pagarbos ir meilės ir rūpesčio. Todėl kiekvieną kartą, kai mirusi iš naujo atgimstu, tobulybės pažadai mane ir vėl įvilioja į tą patį tamsų kambarį.

**Reikia rašyti. Kad vidinė jėga turėtų išėjimą iš mano beribio kūno, kad jinai virstų tikrove, o ne dusintų ir degintų mane iš vidaus. Kai jinai kaupiasi manyje aš nebeturiu jėgų jos nešioti savyje, jinai skaudina mano pečius, nugaros apačią ir skrandį. Jinai plėšo mano širdį ir mano mylimų. Jinai tranko sienas žalodama mano gležnas rankas, jautrias plaštakas. Svarbiausia, kad nėra tikslo jos gniaužti. Jinai kaip bitė, kuri galėtų dovanoti medų. Jei būsiu pakankamai kvaila tam, kad užniaužčiau ją savo rankose jinai skaudžiai įgels ir lėtai numirs. O aš nenoriu bereikšmių kančių. Mirties, kuri nieko neišmoko. Jau mirė ta muzika manyje ne kartą, nors visada atgimdavo iš naujo. Jinai turi begales naujų pradžių, tai nuostabu. Bet kas jeigu vieną kartą jos gyvenimai bus suskaičiuoti ir ji nebeprisikels? Ir aš tiesiog būsiu vaikščiojantis negyvėlis iš kaulų ir kraujo, kurie savyje neturės tikros gyvybiškos vertės. Aš tiesiog egzistuosiu – tai yra baisiausia. **