***

Ar įstengsiu pakelti save lyg tylą?
Ji sunki ir skaudi it gimimas žmogaus.
Juk prieš lietų griaustinis trenkia, prabyla,
Kai bambagyslę nukerpa žaibas dangaus.

Liūdesys tyloje užspringsta ir skęsta.
Jau gelmė vandenų, o plaukti nemoku.
Negaliu rast jėgų gelmės šaltį iškęsti -
Tavo žodžio tereikia - išnirčiau nuo šoko...

Tarsi spyrio tikėt, kuo – seniai pamiršau.
Likimu ar savim, ar Viešpaties pirštu?
Jo nurodytą kelią jau seniai nuėjau,
O dabar vandenų  liūdesy tyliai mirštu...