Femina (I)

Priešais švarus baltas popieriaus lapas. Jame gims laiškas. Pats ilgesingiausias iš visų. Irina jau metus nematė savo vyro Andriaus, kuris išvyko į Afriką savanoriškais tikslais. Vėl užsisvajojusi atžagaria ranka nusibraukė savo ilgus garbanotus plaukus sau nuo kaklo. Vasara ir jai karšta. Jaučia, kaip ant baltos odos nepridengtų pečių renkasi prakaito lašeliai, bet plaukų nesirišo. Visada laikydavo juos palaidus, nevaržė savo garbanų, kaip ir savo sielos, savo gyvenimo, savo vyro... Visada buvusi gražiausia kieme, mokykloje, kurse, ji ir dabar labai puoselėjo savo bevystantį grožį. Jai 26-eri, bet jautėsi lyg būtų virš trisdešimties. Atsiradusios naujos raukšlelės aplink akis ir lūpas, nedavė jai ramybės. Nebejaunatviškas jos kūnas, nebestangrios krūtis ir užpakaliukas ją erzino. Nors atrodė vis dar geriau nei dauguma jos amžiaus merginų. Veriančių žydrų akių, ilgiausių blakstienų, šviesių lengvai garbanotų plaukų, šviesios odos su daug apgamėlių, vidutinio ūgio, liekno, bet labai moteriško, sudėjimo. Ji buvo labai grakšti, lyg lapas vėjyje, vitali, lyg šaltinėlis viduryje miško, pati ji jautėsi visko pradas. Ji prisiėmė sau vienai viso pasaulio motinos vaidmenį, visų žmonių globėjos, lyg iš jos įsčių buvo viso ko pradžia ir jai nusigręžus bus galas, mirtis, tuštuma, tamsuma, lyg nieko ir nebūtų buvę. Todėl ji niekada nenusisukdavo, visada ištiesdavo ranką, visada buvo už viską atsakinga, viską žinojo ir neleido sau daryti klaidų. Fone prie jos visada grojo Nouvelle Vague ir rūkė, jeigu rūkė, tik su cigaretės laikikliu. Kažkada ji buvo visų vyrų mylima, visų moterų nekenčiama. Pasaka, daugelio vaikinų siekiamybė, bet nepaliesta. Dabar ištekėjusi moteris. Jai patiko jos statusas visuomenėje.
Iš svajonių pabudino šaižus telefono skambutis. Iriną jis visada išgąsdina, kai ji būna užsisvajojusi. O ji dažnai būna paskendusi savo mintyse.
- Klausau, - nedrąsiai maloniu plonu balsu atsiliepė Irina.
- Labas. Norėjau paklausti, ar dar neišsiuntei Andriui siuntinio, norėjau įduoti tau laišką.
- Ne, užeik vakare. – pasakė Irina ir padėjo ragelį.
Skambino Marius, geriausias Andriaus draugas. Turi laišką, nors Irinos visai nesudomino, kas turėtų būti to laiško viduje. Jai labiau rūpėjo jos pačios laiško turinys. Taip norėjo parašyti Andriui viską, ką galvojo pastarosiomis dienomis, kad garbė jai buvo svarbiau nei meilė, kad myli jį, bet nenori, kad jis grįžtų, kad juoktis nebemoka, kad tai ji daro tik iš nevilties, kad nesijaučia, kad jai kas dar liko, Dievas nebeatsiliepia.
Ir dievas atsiliepė. Irina išgirdo tylų beldimą į duris. Iš pradžių ji pagalvojo, kad jai vaidenasi, bet pirštų galais, beplevesuojant baltai ir ilgai iki žemės suknelei, nuėjo prie durų, pro durų akutę pamatė Marių. Nejau vėl valandą prasėdėjo begalvodama. Nuėmusi sunkią grandinėlę nuo durų, kuri jai subildėjo lyg kameros grandinės, įsileido Marių vidun.
- Aš pabeldžiau ir man buvo atidaryta. – Įeidamas savo valiukiškais žingsniais pasakė Marius.
Išsišiepė lyg ausų savo žavia šypsena, kuri sudaužė daugelį merginų širdžių. Marius nė kiek nepriminė Andriaus. Jie buvo dvi priešingybės, bet tik išvaizda. Marius buvo juodaplaukis, visada tvarkingai susišukavęs plaukus, kas kartais Iriną juokindavo, jo metroseksualumas, kurį Marius taip visada pabrėždavo. Visada kvepiantis, visada pasitempęs, savo treniruotu kūnu ir galantiškais judesiais buvo tikras kazanova.
Marius nusekė paskui Iriną, kuri nieko nelaukusi patraukė į svetainę, trumpam pamiršdama norimą rašyti laišką. Atsisėdo ant sofos ir užsikėlė ant jos kojas, parodydama, koks savas jai yra Marius.
- Gali pradėti gailėtis, mažai paprašei. – nusijuokė.
„Juokas kaip varpeliai“ – pagalvojo Marius. Kambaryje buvo labai tvanku nuo saulės, ir atidaryti langai mažai kuo padėjo. Palikęs Iriną kambaryje, Marius nuėjo į virtuvę įsipilti šalto vandens. Erdvioje virtuvėje Marius jautėsi gerai. Už akių iš karto užkliuvo naujausias kažkokio užsienietiško žurnalo numeris: išplėtęs akis afroamerikietis apsivilkęs Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliais ir prierašas „revoliucija“. Jis mėtėsi tarp ne visai tvarkingai sudėtų indų, turbūt paliktų džiūti, pro atidarą langą plevėsavo užuolaidos, šviesiai gelsvos virtuvės sienos nukabinėtos prisiminimais iš kelionių. Visas šis vaizdas nesudarė taip norėtos harmonijos, bet Marių džiugino. Irina dažnai pagalvodavo, kad Marius – žmogus be savybių – gali būti visoks priklausomai nuo aplinkybių. Ir ji tapatino save su juo – su žmogumi, kuris būdamas be kaukės elgiasi lyg slėptųsi po penkiomis jų – žmogus be savybių. Žmogus, fragmentuotas, suskilęs, sunkiai apibūdinamas, ji norėjo tokia būti. Tokia, kaip jis.
Marius, grižęs į kambarį, rado Iriną tokioje pat pozoje tik jau rūkančią.
- Kaip tu gali rūkyti tokią karštą dieną. – paklausė Marius ir nuėjo prie lango pasigrožėti vaizdu į sodą.
Irina neatsakė, nes tai ir nebuvo klausimas. Ji stebėjo musę, kuri lipo jos preciziškai baltomis užuolaidomis, visiškai nebijodama nestabilumo pučiant vėjui. Irina žavėjosi šita muse. Po to jos akys nukrypo į Marių, stovintį prie lango. Ji godžiai užsirūkė narcisištiškai galvodama, kaip gražiai dabar turėtų atrodyti. Ji neturėjo tikslo suvilioti Mariaus, jos tikslas pirmiausia buvo patikti sau, o kaip jau kiti, jos nejaudino. Ji nebuvo pilka pelytė, ji troško būti įvykių centre, kad ir kur ar su kuo būtų. Ir dabar. Bet Mariaus žvilgsnio jai dabar mažiausiai reikėjo.
- Norėjai, kad išsiųsčiau laišką, palik jį ant staliuko, paskui pridėsiu prie siuntinio, nepamiršiu.
Marius neatsigręšdamas į ją iš kelnių kišenės ištraukė sulamdytą mažą voką ir padėjo ant stalo, stovinčio šaia lango, kaip Irina ir paliepė. Norėjo prisėsti, bet jautė, kad nereikia užsibūti. Jo galvoje sukosi įvairios dialogų formos, norėjo paklausti, kaip sekasi Andriui, nors puikiai žinojo, kad ji gauna tokius pat laiškus kaip ir visi ir ne ką daugiau - kas mėnesinius elektroninius laiškus su nuotraukomis, Andriaus darbo vaisiais, su sveikinimais švenčių proga, su prašymais jam neskambinti. Ir kad jis laimingas. Savanoriauti jam dar liko apie pusę metų ir neatrodo, kad jis būtų pasiilgęs namų. Po tokių minčių užgimę jausmai ir mintys kūrė jo galvoje tikrą chaosą. Likti ar išeiti. Geismas čia pat esančiai moteriai, pasišlykštėjimas savo vyrišku ego. Erosas – jis dabar diktuoja jausmų šokį Mariaus galvoje. Norėjo išeiti, bet nežinojo kaip.
- Nesijauti viena šiame dideliame bute?
- Žinai, kartais jaučiuosi tokia nevykėlė. Šiandien pusę ryto prasedėjau ir durnės žvilgsiu pražiūrėjau į popieriaus lapą. – Staiga Irina atsilošė į priekį ir nuleido savo cigaretę kad rodos turėjo pradeginti kilimą. Labai tyliu balsu pradėjo berti žodžius lyg žirnius. -  Nejau negaliu jam nė laiško parašyt? Jaučiuosi, ne kad jis, o aš kažkur išvažiavau. Ir kas kartą kalbi su žmogum, valgai, geri ir vis vienas. Vienas vienas vienas. – Ir vėl atsisėdo lyg niekur nieko, ir rūkė, lyg nieko nebūtų buvę.
Akimirką Mariui taip ir pasirodė, kad jam pasivaideno. Nesuprato, ką ji nori pasakyt. Su kokiu žmogum? Ką geria? Ką jis jaučia tai moteriai? Nugara nubėgo šiurpuliukas. Bet staiga išgirdo Irinos juoką – liūdną juoką iš nevilties ir pačios situacijos absurdiškumo. Marius atsisuko, bet vėl nepamatė jokių ženklų čia buvusio juoko.