Rašyk
Eilės (72132)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jau atšalo orai ir kiekvieną dieną lyja. Tačiau tai nekliudo atbudusiems jausmams ir kūrybai. Juk aplinkui taip gražu: pageltę lapai, šokdami valsą, nusileidžia ant žemės, balose, kaip veidrodžiuose, atsispindi pavieniai medžiai. Kai tave supa stulbinanti rudens karalystė ir visi žmonės tarsi geltoname fone atrodo nepakartojamai nuostabūs tiek iš išorės, tiek iš vidaus, sprendžiant iš geros nuotaikos, taip lengva kuo nors susižavėti ir, apsvaigus iš džiaugsmo ir laimės, parašyti eiles apie giliausius ir švelniausius jausmus. Jie iškyla, kai ant delno tyliai ir nepastebimai nusileidžia geltonas lapas, tarsi tai būtų gamtos dovana, kai pajunti šiltą vėjo gūsį, kuris šitaip primena apie save. Taip pat neįmanoma neišgirsti čiurlenančios upės, kuri vingiuoja ir lyg ragina sekti paskui ją. Tačiau jos nepavyti, kaip it dangumi plaukiančių debesų. Atrodo, kad debesys yra lėti, bet iš tikrųjų jie yra labai greiti ir per aukštai, kad juos galima būtų pasiekti ranka. Debesys yra laisvi kaip paukščiai, todėl laimingi. Kartais aš pavydžių paukščiams, nes jie yra nesulaikomi ir moka skraidyti. Tiesa, žmonės taip pat dažnai skraido, bet padebesiais ir tik mintimis. Svajos pakyla aukštai, daugelį atitraukdamos nuo žemiško gyvenimo, bet vėliau skaudžiai ir staigiai nukrenta žemyn. Tuomet sąmonėje vėl atsiranda abejonės dėl praeities, dabarties bei ateities. Mintis negali skrajoti tik danguje arba tik virš žemės. Ji, kaip spyruoklė, tai pašoka, tai nusileidžia, parodydama du skirtingus pasaulius. Paukščiai šiek tiek skiriasi – jie gali nuolat skraidyti ore, bet tuo pačiu ir panašūs, nes nieko nebijo.
Taip, kartais gąsdina lietus, grasindamas dideliais ir stambiais lašais, retkarčiais netgi kruša. Tačiau jo neverta bijoti, nes lietus dažnai būna tarsi šaltas dušas po sunkios dienos. Dėl jo sušlampa plaukai ir paltas, bet po to būna taip lengva ir gera. Visos niūrios mintys išnyksta iš atminties lyg jų niekuomet nebuvo. Atmintis atsikrato viso blogo be jokių žymių ir nuotaika tampa geresnė.
Vėliau danguje pasirodo saulė, duodama ženklą, kad greitai bus giedra ir šilta. Žinoma, rudens saulė skiriasi nuo vasaros saulės. Nuo jos veja ledine šiluma. Tačiau rudens saulė apšviečia apsiniaukusį miestą, o vėsu ir vėlyvą vakarą nutiesia šviesos taką. Jos spinduliai kiekvieną palydi link namų. Po to temsta, atsiranda tamsiai mėlyni debesys, bet dienos įspūdžiai lieka, o maloniausios akimirkos pasirodo sapnuose. Miestą apgaubia tamsa: bekraštėje visatoje pabira žvaigždės, o jų vadovu tampa Mėnulis.
2018-04-10 20:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-11 08:46
Ana_Brada
dienoraščiui tiks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-11 00:34
Erla
Iki ese trūktų.
Tekstas nuoširdžiai ir sklandžiai parašytas.
Paskatinimui 4
Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą