Manyje palikai,
turbūt,
kažką vakar…
Kažką tokio,
ko seniai,
išsiilgus jau buvo
širdis…
Jaučiu aš,
ima ji,
vėl,
smarkiau plaktis…
Ima ji liepti,
man vėl,
prisiminti
išbarstytas svajas
ir viltis…
Ne,
vakar nieko tokio
nebuvo,
dėl ko galima būtų
verkti, dainuot,
arba juoktis…
Tik širdis,
vėl,
ko tai,
stipriau ima plaktis…
Vėl
žiedlapius
skaičiavai,
dovanotos
mano
ramunes…
2005 rugpjūtis