Triada

Niekas neatsispindi taip
Kaip ruduo mūsų sielose
Ypatingai, jei esi kažkur
                 Per toli nuo savęs
Išdalini save į šimtus
Kulkosvaidžio gilzių
Ir palieki tuščias matricas
                Vaiduokliams iš arčiau
Vartai visi atviri,
Langai neuždaryti
Šmėkloms įsikuriant
                Skauda vis tiek
O žiema kažkaip
Kitaip praslenka
Visi dar čia, dar gyvena
                Bet kūnas jau susitaikęs
Kiekvienas rytas
Nauja pažintis ir pokalbis
Naktimis aš ir ne vienas
                Jos guli šalia
Bet visgi jos išeina
Kai ateina pavasaris
Šmėklos skaudžiausiai
                Išeina.
Išeina per vėlai
Jau lieki visiškai
Vienas
Net ir ten už toli
Ir kas lieka
Tai tik marios
Skalaujančios
Tavo krantus

Ir bemiegės pušys

Dar badančiais
Spygliais.