laikratis

tą dieną snigo ir snaigės
žibėjo kaip brangakmenių dulkės
beriamos iš dangaus

kai triukšmas iš lėto nurimo ir baigės
stebėjau kaip vartėsi iškvepiamo
šalčio garai

mintys skubėdamos viena kitą vaikės
nuo smulkių praeities trupinių, per
dabarties purslus į kaprizus likimo

tada buvo greitos, o šiandien šliaužia kaip sraigės
apkeliaus visą ratą ir nesvarbu kiek užtruks
nes namai visada su tavim kartu


---


už nežinomybės širmos pasislėpęs jausmas
žiemos miegu užmigęs jau trejus metus
sulaikęs kvapą kaip medžiojamas žvėris per aušrą
bando paslėpti pėdsakus išdavikus

kur paskutinį kartą jį mačiau, nebeatsimenu
pievoje prie upės, tarp sakurų ar mieste
planų turėjo, norų ir gerų ketinimų
jie žiebėsi ir skraidė kaip jonvabaliai naktyje

išsiblaškiusios kaip rudeniniai lapai mintys
jų kraujagyslių raštai auksiniai
neranda išėjimo iš užburto labirinto
sumaltos laiko girnose, ne pirmos ir ne paskutinės