Neskalbti marškiniai

Manęs jau nebėra lietuje, kai su įkvėpimu

įčiuožiau į tą kitą lietų - nenuplaunama, aš dar pabūsiu,

sako man, užanty pasislėpęs vabalas - nuo užpernai,

dar nespėjęs užstrigti mano pačios suregztoj kilpoj...

Sakau, na pabūk, neskubėk...


nors galėjai, išsinerti bet kada iš tų kiaurymių

esančių marškiniuose - neskalbtuose nuo tų metų,

kai šviesa nebeprasiskverbia, tik ten glūdumoj

labirintuos, kažkoks likutis gal yra dar
                                                 ar manęs? ar tavęs? -
                                                       nesakysiu.