/.../

Jau bluostą sudėjo pavargusi saulė...
Ūkanos slenka lyg sklandantis šydas, godžiai
Rausvais liežuvėliais ryja peizažą...
Ar tai iliuzija?
Tarsi ištiesta ranka sudrumsti galėtų
Ežere besiilsinčio spindulėlio ramybę...
  Išbriskim iš užliuliuojančio sapno...
Kažkur, nebylioje tamsoje,
Užmerktos sielos akys nubudo.
Ne... dar ne laikas... grįžkim atgal...
Iš kažkur atklydusios ledinės vandens srovelės
Gailiai glaustos apsivydamos kojas...
Ar visa tai... ne iliuzija?
Užburianti tyla ir vandens kapsėjimas...
Sausas lašelis takšteli, atvingiavęs nuo atvėsusių
Kojų lig sustingusių rankų kaulėtų...
Ar tai tik blanki realybė?
Iš tamsos sėlinantis šaltis baugina,
Tarytum baugintų vilioke vienatvė. Iš
Evangelijos nužengę archangelai
  Saugoti mano blėstantį sapną pailso...

rašyta akrosticho būdu.