nėr to blogo...

- Mama, gal jau jie surado kokį donorą? Juk sakei, kad jau greit mano eilė, juk sakei... – vaikinuko balsas buvo silpnas, bet jis brovėsi į motinos širdį draskydamas viską pakeliui, o savo kelionę pabaigė skruostu nubėgusia ašara. Motina žinojo, kad jos vienturčiam sūnui liko mažiau nei savaitė.
                                              ***
    Vakarop slinko dar viena darbo diena. Dar viena nuobodi, prie kompiuterio ekrano praleista diena, kurios pėdsaką buvo galima įžvelgti tik paraudusiose akyse. Nemėgau monotonijos, nemėgau ir šio darbo. Tikrai ne apie tai svajojau vaikystėje. Svajojau apie šiltus kraštus, naujas vietas, įdomius žmones, nuotykius, o ką turiu dabar?  Trumpai tariant likau vidutinybe. Bet niekas dabar nenori būti vidutinybe. Ir visgi, kažkas turi būti.
      Nepaisant to, vis dar tikėjaus, kad likimas išspirs mane iš šios vagos, kuria tarsi artojas sekiau paskui mosikuojančią arklio uodegą. Aš ir jaučiausi kaip artojas- verčiau vieną vagą po kitos laukdamas lauko galo.
    Čia pat visus mano apmąstymus apie gyvenimą nutraukė kolegos balsas:
    - Vis dar vargsti su balansu? Šefas vėl rėks, kad  kortomis visą dieną pražaidei, - jis čia buvo naujokas. Visiems puikiai buvo žinoma, kad šefas tik garsiai loja, bet nekanda.
    - Beveik baigiau, darbo liko tik kelioms valandoms, – sumelavau. Darbo ten buvo bent jau dar porai dienų, tačiau koks jo reikalas ką aš darau.
    - Klausyk, gal nori šiandien vakare porą alaus bokalų išgerti? Nagi, nesispyriok, bus smagu! Pažadu, kad nenuobodžiausi!
    - Na gerai jau. Kodėl gi ne, - aš nė kiek neabejojau, kad bus smagu. Naujasis kolega buvo nepaprastai charizmatiškas, per kiekvieną parūkymo pertraukėlę susiburdavo visas būrys bendradarbių paklausyti jo neišsenkančių postringavimų. Ateidavo net ir nerūkantys, be abejo, ir aš ateidavau, o paskutiniu metu man net pradėjo atrodyti, kad jis mane kažkodėl pamėgo. O šnekėdavo jis apie viską, pradedant politikos rietenomis ir baigiant donorystės temomis. Klausinėdavo mūsų ar užpildėme donorystės anketas, kokios mūsų kraujo grupės. Jis buvo tikras eruditas- viską išmanydavo. Kartais aš net susimąstydavau ką gi jis tokioje Dievo užmirštoje skylėje su mumis veikia, jei jau toks gudrus. Kita vertus, visi norisi pasirodyti gudresniais nei yra iš tikrųjų. Turbūt, jam tiesiog geriau sekėsi tai daryti. 
      Susitariau su juo susitikti aštuntą vakaro, kažkokiame “Intrigos” bare. Jis sakė, kad tai mėgstamiausias jo bariukas, ir kad ten paragausiu skaniausios pasaulyje karkos.

    Žingsniavau nesiskubindamas, nepaisant to, kad jau buvo kelios minutės po aštuonių. Juk dera kažkiek pavėluoti, o tai dar pagalvos, kad aš čia pagal jo dūdelę šoku. Taip bemąstydamas priėjau skersgatvį, kuriame turėjo būti baras. Nestabteldamas pasukau link tolėliau raudonai šviečiančios iškabos, tačiau nepriėjus pusiaukelės kelią pastojo pora niūriai nusiteikusių vaikinų.
    - Kur taip išsipuošėm? Į balių susiruošei, ką?! – paniekinančiai paklausė vienas.
    - Na ne, koks ten balius... Tik alaus porą bokalų išgersiu... – nedrąsiai prabilau.
    - Matai? Jis į balių susiruošė, o Afrikoj vaikai ką valgyt neturi! – šįkart savo bendrui porino pastarasis net nežvilgteldamas į mane.
    Dar norėjau klausti, prie  ko čia ta Afrika, kai pajutau stiprų, ant žemės mane paguldžiusį smūgį į pakaušį. 
    Atgavęs sąmonę palengva supratau, kad esu vežamas automobilyje. Svaigstanti galva sunkiai reagavo į aplinką. Pabandžiau atsistoti, tačiau skausmingai kieta virve suveržtos rankos ir kojos neleido net pasisukti. Tik po kelių minučių įsiklausiau  ką telefonu šnekėjo už manęs buvęs vyriškis:
    - Nesijaudinkit, ponia, viskas sutvarkyta. Tačiau kaina kyla, nebuvo lengva rasti tokią grupę kaip jūsų sūnaus. Taip, jis visiškai sveikas. Puiku. Galite ruoštis persodinimui, - aiškiai girdėjau bendradarbio, su kuriuo turėjau susitikti balsą...