Nuteisti negalima išteisinti ( jei bus įdomu, bus 9 dalys)

Nuteisti negalima išteisinti
(priešistorija: Kostas, našlys, turi dvi dukras, rūpinasi jomis, išeina į parduotuvę ir... negrįžta. . Iškyla klausimas - kur jis dingo. Pabėgo nuo atsakomybės? Tapo per sunku? Eina metai – Kosto nėra, jis neatsiliepia, nemoka alimentų dukroms...)

... Kostas sunkai budo iš slogaus sapno. Rankos stipriai virve surištos už nugaros. Gėlė visą kūną, juto kraujo skonį burnoje, liežuviu išstūmė klibančius tris priekinius dantis, krenkštelėjęs juos išspjovė čia pat po kojomis. Tamsu. Trūko oro. Sunkiai, nelygiai burzgė mašinos variklis. Kostas suprato – jis „mikriuko“ salone ant grindų – „Kur jis? “ “ Kaip čia atsidūrė? “ „Kas atsitiko? “. Gerai prisimena – pasiėmė 20 eurų ir išėjo į „Norfą“ savo džiaugsmeliams (dviem dukrelėm) parnešti ko nors skanaus. Po staigios žmonos mirties jos jam liko kaip džiaugsmo ir vilties spindulėliai, buvo jo paguoda. Mylėjo jas be galo ir jos jį mylėjo – laukdavo grįžtančio iš darbo. Kostas dirbo autobuso vairuotoju, alga ne per didžiausia, bet motutei – žmonos mamai padedant, galą su galu sudurdavo ir dar likdavo mažoms pramogoms.
  Pabandė pajudinti kojas, sudejavo – suprato, kad ir jos varžiai surištos. Beprotiškai skaudėjo. Nežinia kiek jau laiko kratosi tame „mikre“. Po truputį grįžo atmintis: jis išeina dovanų „stebuklėliams“ – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, kerta ją, prieina iš matymo pažystamas vaikinas, pasisveikina, paprašo užrūkti, jis ištraukia pakelį „Winston“ ir... smūgis... kritimas į prarają.
  Kostas suprato – jis ne vienas uždaroje erdvėje, girdėjo kažkieno kvėpavimą, prislopintą dejonę. Pasirodo- jie čia keturi: Pranas, Irmantas, Olius ir jis – Kostas. Visi čia atsidūrė tuo pačiu būdu – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, paprašymas užrūkyti, smūgis, kritimas...
  Kankinamai lėtai slenka laikas – sekundės, minutės, valandos. Staiga, nemažindamas greičio, automobilis sustoja, vaikinai suvirsta vienas ant kito, skaudžiai susitrenkia. Atsidaro durys – prieblandoje vyrai pamato dvi aukštas figūras – „spintas“, odiniais drabužiais, su megztomis kaukėmis, rankose jie turi gitaros stygas. „Kam jiems tos stygos? “Netrukus vaikinai ant nugarų pajuntą jų paskirtį. Grubios rankos nupjauna virves, veržusias rakas ir kojas. „Išlipkit“. Nežinia kiek laiko, „ežiu“ susirietus, pragulėjus ant „mikro“ grindų, ne taip lengva atsistoti, žengti žingsnį, „skruzdėlės“ bėgioja visu kūnu, bet gitaros styga priverčia greitai suvokti ką ir kaip reikia daryti.  „Spinta“ atriša Kosto rankas, vieną surakina su Irmanto ranka, o Irmanto ranką surakina su Prano raka, Praną sujungia su Oliumi... “Pirmyn- nusimyžkit“  - smūgis gitaros styga per kojas...
  Važiavo jie dar ilgai – gal visą parą. Kosto galvoje visą laiką sukosi mintys: „Kaip mano „džiaugsmeliai? “ Kas atsitiko su jomis? “ Kur dabar jos? ““Kaip motutė? “ „Ką namiškiai galvoja, kai jis negrįžo iš parduotuvės? “ 
  Išlaipino „muškietininkus“ prie angaro, vidury laukų. Tamsu, nors pirštu į akį durk. „Dabar gyvensite čia. Čia bus jūsų namai, Lietuvėlę pamirškite, vardus  taip pat pamirškit, dabar jūs n-u-m-e-r-i-a-i. Aišku? Cha-cha-chaaaaa! “    Kostas „gavo“ numerį – keturi.
  Darbas angare- pragaras. „Gal pragare geriau“ – pagalvodavo Kostas.  Angare nei spindulėlio šviesos.  Vištas jie gaudydavo infraraudonųjų lempų šviesoje. Kiek dirbo?  Laiko, kaip tokio, čia tiesiog nebuvo. Ką valgė? Ogi žalius (kartais virtus) vištų kiaušinius, kai kada gaudavo sužiedijusios duonos... Kokia kalba kalbėjo darbdaviai? Nebuvo JOKIOS ŽOGIŠKOS kabos: smūgis-keiksmažodis-smūgis. „Muškietininkai“ greitai išmoko tą „kalbą“ suprasti.
  Kiek laiko tesėsi  tas košmaras Kostas negali pasakyti – ne vienerius metus. Jis išmoko melstis. Malda ir begalinis tikėjimas Dievu jį gelbėjo. „Dieve, padėk man. Padėk pamatyti „stebuklėlius“. Padėk“... ir taip diena iš dienos, naktis iš nakties.
  Kaip jam pavyko ištrūkti ir „spintų“ vergijos?  Drąsiai galiam sakyti – STEBUKLAS.  Kartą atvažiavo į „vištininką“ įtakingas lietuvis su „fūra“. Ko? Na, gal pažįstami buvo, gal kokios skolos atvažiavo... “Spintos“ apie jį šokinėjo kaip apie karalių gėrė ir šoko, šoko ir gėrė, su panom ir be panų. Gal parą, ar dvi... Kostas nutaikė momentą ir įsiropštė į „fūrą“, pasislėpė  tarp tuščių vištų narvų, maišų ir kitokio šlamšto.
  Kelione į Lietuvą buvo kur kas patogesnė – minkštai įsitaisė ant maišų, maišais ir užsiklojo. Važiavo ko ne kaip karalius, maisto buvo šiek tiek „susitaupęs“, o ir kiek to kelio – para, ne daugiau. Sienas pravažiavo be  patikrinimo – vis gi Europos Sąjunga.
  Kostas sugrįžo į savo miestą, į savo kiemą, bet ne į savo namus. Negalėjo jis pasirodyti  dukroms – be dantų, be pinigų, be dokumentų - kaulai ir skūra.  Jam gerai – gyvena beveik namuose – prie „savo konteinerio“  ir dokumentų jo niekas neprašo – prie konteinerio jų nereikia. Niekas čia nepažįsta. Ko ne kas dieną mato Kostas vieną dukrą (kita išvažiavo į Angliją), mato ir anūkėlę. Kostui gera širdy – tik be galo skaudu, kad negali joms pasirodyti – kaip viską paaiškinsi...
  Šv. Kūčių dieną, prie konteinerio, anūkėlė Kostui atnešė kisieliaus  ir kūčiukų...
 
B. K. - Žiemgalos bitelė
2018. 01. 09.