Tėčiui

dienomis
tiesiomis lyg stygomis
raidėmis
plaukus išpuoštus
savo saujomis nešinas
žiežirbas
mano ugnį uždegti
trokšdamas

tu krantinėse stovi
švyturiu
kai akis šitaip graužia
smėlis
aitvarais pakabintais
į širdį
eilėmis be batų
vieškeliais

nedėkingai klumpu
paslysdama
amžinos mokinystės
klajonėse
angelams
kai vietų neranda
tu ranka nubraižai
riboženklius

tiktai vieno šypsnio
užtenka
kad viltis nusidriektų
karūnomis
sugipsavęs mane
gipso tvarsčiais
vėl paleidžiant medžių
viršūnėse

dėkui dangui
už šį pasimatymą
už takus
ištapytus
išgrotus
už išbūtą 
išlauktą laiką
už vaikus
išmintim išglostytus