Batai

Smulkiame mergaitės veide išvydau išgąstį ir viltį. "Gal nemuš, gal duos kasnį duonos? ". Ji stovėjo prie manęs su ištiesta ranka, o murzinas veidukas skendėjo dideliuose kailiniuose. Batai buvo apraišioti virvutėmis, o pirštinaitės skylėtos.
Man suskaudo širdį, manau, ne vienas esate matęs nelaimingą elgetą, be kojų arba be rankų, arba susiraukšlėjusią senučiukę, parklupusią ant šaltos, gruodo sukaustytos žemės, ir susigraudinęs.
Dar liūdniau, kai matai, jog už suaugusiųjų nelaimes turi kentėti ir vaikai.
Mačiau, kad ji sušalusi,  nosis buvo paraudusi ir šlapia, mergaitė vis  trynė ją atgalia ranka.  Nė ženklo vaikiškumo, naivumo. Viską apskaičiuojančios akys. Už litą nusipirks batoną. Taip man teigė. Pasiteisino tuo, jog valgė tik vakar ryte ir jai skauda skrandį.
Pasiknisau palto kišenėse ir užčiuopiau porą monetų. Pora litų, bet vis daugiau negu nieko.
Jau norėjau ištiesti pinigus, tačiau už kampo pastebėjau kyštelint gudriojo Baltramiejaus nosį.
Tai buvo bjaurus, tačiau gudrus elgeta, kuris jau ilgą laiką šlaistėsi po šį rajoną, visi jį pastebėdavo. Turėjo neblogą jumoro jausmą, visuomet gražesnę moterį pamalonindavo komplimentu, vyriškiui pažerdavo nešvankių anekdotų... Jam neblogai sekėsi, net straipsnis apie jį laikraštyje buvo praeitą savaitę, kad pinigų daug turi...
Bet ne kartą mačiau, kad jis išnaudoja mažuosius elgetėles, atima iš jų dalį pinigų, matyt, už apsaugą...
Pas elgetas irgi yra sava "mafija". Kuo mažesnis ir silpnesnis esi, tuo didesnė tikimybė, kad būsi išnaudojamas. Taip ir su mažąja - pamačiusi gudriojo senio nosį, visa persimainė, nusiminė. Akyse plykstelėjo apmaudo kibirkštėlės.
- Eime į kavinukę, aš tau nupirksiu bandelę, - pasiūliau.
Ji įtraukė galvytę į petukus ir bailiai dėbtelėjo į mane.
- Ne, dėkui, aš pati nusipirksiu...
Nekantriai trypė mažos kojytės, gniaužėsi rankytės.
Daviau tuos du litus ir palydėjau mažą figūrėlę žvilgsniu. Mergaitė bėgo tekina, o senis nusivylęs vėl pasislėpė už kampo - prarado kažkiek procentų pelno.

---

Vakare išsiruošiau namo, užgesinau biure visas šviesas, uždariau langus. Lauke kvepėjo žiema, nors sniegas po truputį tirpo ir tęžo po kojomis, lyg tąsi piurė.
Susimąsčiusi žygiavau šaligatviu ir staiga išgirdau vaiko verksmą. Ir senio balsą. Balsai atsklido iš tamsios tarpuvartės. Nejauku buvo lįsti, tačiau negalėjau praeiti nieko nepadariusi. Kiek paėjusi tamsia broma išvydau senąji Baltramiejų, kuris savo gyslotomis rankomis talžė dieną mano matytą mergaitę:
- Žiuke maža, a... pinigus nuo manęs slepi, kurva maža.... - burnojo senis išsidraikiusiais žilais plaukais.
Mergaičiukė inkštė kaip mažas šuniukas.
- Nustok! - sušukau susijaudinusi ir išsigandusi.
Senis krūptelėjo ir paleido savo auką. Atvipo stora, apšašusi lūpa. Jis apsisukęs nukurnėjo kiemo gilumon.
Mergaitė atsisuko į mane. Rankoje ji laikė mažus batukus.
- Tai batukai mano broliukui, - sušuko ji,  - jis nebegali vaikščioti, nes jo batai suplyšo. Aš nupirkau...
Ir vėl ėmė sriūbčioti.