išgersiu tavo lūpų skonio
gyvasties nektarą
juo pamaitinsiu alkanas mintis
te užgis
kas tarsi žiojinti žaizda
kasdieną gelia
tą nebuvimą
savimi kai troškulys artumo
kūnu nuvingiuoja
pagundos žalčiu
sielą apsivys
buvimas lauktas toks aštrus
kai būna gera
pažadina išsiskyrimas
tarsi sminganti rakštis
iliuzijų medum
nuo realybės stalo
penėsiu išbadėjusias naktis
ištroškusias rankas nardinsiu
kur gyvena
tavo kerų galinga paslaptis
nebetelpi many
ir vis grobiu tave
po truputėlį lyg vagis
paslėpus nuo savęs
išrengtą tiesą
ir vėl išeis
ir vėl sugrįš
kankinantis lig skausmo
troškulys